Cho Nam-Joo: Kim Džijongė, gimusi 1982

– Gal jau užteks to prakeikto padėjimo, ką? Ir namuose padėsiu, ir vaiką auginant padėsiu, ir dar dirbant padėsiu. Šitie namai gal ne tavo? Ne tavo daiktai? Gal net ir vaikas ne tavo? Ir ką – jei aš dirbu, tai pati viena tuos pinigus leidžiu? Kodėl kalbi taip, lyg labai geraširdiškai rūpintumeisi svetimais reikalais?

Romanas apie itin patriarchališkoje Pietų Korėjoje gyvenančią moterį, kuri tarsi ima atbusti ir suvokia, kad tai, jog kažkas buvo daroma per amžius, nebūtinai reiškia, kad tai teisinga ir savaime suprantama. Pavyzdžiui, kad berniuko gimimu džiaugiamasi, o mergaitės – nusiviliama, kad visa šeima stengiasi sūnui suteikti kuo geresnį išsilavinimą, o dukrai – kaip pavyks, kad eidama tas pačias pareigas moteris uždirba mažiau, o kolegos vyrai naudojasi jos talento rezultatais.

Kad neatrodytų, jog spalvos knygoje sutirštinamos ar kad tai – tik keli vienetiniai moterų teisių pažeidinėjimo atvejai, kaip rimtame moksliniame darbe čia pateikiama nemažai nuorodų į tyrimus ir straipsnius, įrodančius, kokia prasta moterų padėtis, lyginant su vyrais.

Tokia pusiau dokumentika, pusiau grožinė literatūra, kartais priverčianti aiktelėti, ar tikrai taip gali šiais laikais žmonės elgtis, o kartais pateikianti itin skaudžių pavyzdžių, kad tam tikrais klausimais ir mūsų padėtis ne ką daugiau nuo korėjiečių skiriasi.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.