Pažadas ir nuojauta
Toks laikas būna kovo mėnesį, kai aplink dar draikstosi purvino sniego salelės, medžių kamienai juodesni už nerimą, o vėjai primena, kad šalikas dar būtinas, bet kažkur giliai krebžda tvirta nuojauta, kad pavasaris jau čia, ant slenksčio, už keleto žingsnių.
O tada gegužė svaigina saldžiu pažadu, kad tuoj pakvips šilti vasaros vakarai, kai užmiršime viską, net savo vardus, nes mūsų vardas bus nerūpestingumas.
O dabar šis rugsėjis, vaikštau šalia Botanikos sodo, ir staiga perveria užtikrintas laimės pojūtis, su niekuo nesupainiojamas, kad taip, tikrai taip, tuoj sprogs ir viską negailestingai spindinčiu auksu užlies jo didenybė ruduo! Voratinklių karoliai, saujomis žarstomi čežantys lapai, derliaus gausa, pilni namai ir švytinčios žvakių liepsnelės.
