Leonora Carrington: Klausymo ragelis

Priešais ugnį sėdėjo moteris ir maišė didelį geležinį katilą. Ji man pasirodė pažįstama, nors veido nemačiau. Jos apranga ir nuleista galva sužadino jausmą, kad kažkur jau esu ją mačiusi, ir ne vieną kartą. Man priartėjus prie ugnies, moteris nustojo maišyti puodą ir pakilo manęs pasveikinti. Kai pažvelgėme vieną į kitą, pajutau, kaip mano širdis konvulsyviai šokteli ir sustingsta. Moteris, stovinti priešais mane, buvau aš pati.

Negaliu patikėti, man gėda pačiai prieš save, kaip iki šiol nieko nebuvau girdėjusi ir nežinojau apie tokią nuostabią praėjusio šimtmečio menininkę, neįtikėtinai talentingą dailininkę ir rašytoją, nepakartojamą asmenybę. Jaučiuosi tarsi radusi brangakmenį pelenų krūvoje. Šios moters biografija spalvingumu ir staigmenomis nenusileidžia jos kūriniams.

Romanas „Klausymo ragelis” lyginamas su „Alisa Stebuklų šalyje„, tai neprilygstama žanro klasika – visas vaizduotės lubas pramušantys aprašymai, įtraukus siužetas, žavingi ir patrauklūs personažai, kuriems negali nesimpatizuoti.

Nors daug skaitydama turėčiau būti pratusi, mane vis dar stebina neįtikėtinas rašytojų įžvalgumas, kuriuo jie regi kiaurai ne tik savo laikmetį, bet ir ateities visuomenės puvinius. Leonora Carrington šiame savo kūrinyje nuostabiai taikliai pašiepia populiarius pseudodvasinius mokytojus ir mokymus, drąsiai dėlioja įvairias galimas Biblijos interpretacijas ir valiūkiškai žaidžia okultiniais vaizdiniais.

Rekomenduoju. Tiesiog. Ypač anarchistėms feministėms, dievinančioms siurrealią fantastiką.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.