Olga Tokarczuk: Dienos namai, nakties namai

Kelionėse, kad nepražūtum, turi rūpintis savimi, turi stebėti save ir tai, kaip prisitaikai prie pasaulio. Dėmesys, mintys, pastangos – būna nukreipta į save. Kelionėse visada galiausiai susiduri su savimi, tarsi būtum jų tikslas. O namie tu paprasčiausiai esi, nereikia nei su kuo nors, nei dėl ko nors kovoti. Nereikia galvoti apie traukinius, eismo tvarkaraščius, nereikia žavėtis nei nusivilti. Galima atidėti save į šalį, o tuomet pamatai daugiausia.

Kartais būna sunku išrinkti iš knygos patinkančią citatą, nors visas skaitinys lyg ir nieko toks pasitaiko. Šįkart man norėjosi išsirašyti beveik kas antrą pastraipą, kad labiau įsiminčiau, asimiliuočiau į savo sąmonę, kad tie žodžiai, sakiniai, mintys, idėjos ir suopratis liktų manyje.

Negaliu liautis žavėjusis Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk talentu įžvelgti daiktų ir reiškinių esmę, permatyti žmogų kiaurai iki smulkiausių jo smegenų neuronų ir visgi mylėti jį tokį – netobulą, klystantį, keistą ir kartais šiek tiek gyvulišką.

Šis romanas tarsi mozaika susidėlioja iš įvairių istorijų, mistiškų ir visai buitiškų, o tos istorijos gausiai įmirkusios įžvalgų, stebuklingai besiliejančių žodžių vingurių, kuriuos skaitant net burnoj kažkoks skonis ima justis. Labai savas, tobulas skaitinys.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.