Samanta Schweblin: Pilna burna paukščių

– Aš iš tikrųjų manau, kad prarandu greitį, – pasakė žiūrėdamas į kiaušinienę. – Jaučiu, kad netrukus mirsiu.
Prisitraukiau prie savęs jo lėkštę tiesiog norėdamas jį paerzinti.
– Taip nutinka, kai nustojame daryti tai, kas mums geriausiai sekasi,- pasakė. – Tada ir numirštame.
Paragavau kiaušinienės, bet ji jau buvo atšalusi. Toks buvo mūsų paskutinis pokalbis – paskui jis žengė kelis nerangius žingsnius svetainės link ir susmuko negyvas ant grindų.

Kokiais kriterijais vertinant knygą galima vadinti gera? Ar ji būtinai turi įtraukti ir nepaleisti? Įsiminti ilgam? Pakeisti kažką skaitytojo viduje? Sukelti itin stiprias emocijas?

Samantos Schweblin apsakymų rinktinė daro būtent tai – abejingai šaltu veidu šią knygą kaži ar pavyks įveikti. Turiu tokį blogą įprotį – valgydama viena skaitau – ir kai šalia mano lėkštės gulėjo atversta „Pilna burna paukščių”, kelis kartus net supykino.

Pasakojama nepaprastai tikroviškai, nepraleidžiant smulkiausių detalių, tikrai sunku neįsivaizduoti istorijos veiksmo sau prieš akis, tačiau tie pasakojimai neretai itin makabriški, siurrealistiški, tarsi sapnuotum ir patirtum košmarą.

Įspūdinga nedidelė knygelė, kurią rekomenduoju pasiilgusiems aštresnių pojūčių.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.