Tomoka Shibasaki: Pavasario kiemas

Buvo laikas, kai, dar mokydamasis gimnazijoje, Taro manė, kad biologinė evoliucija yra susijusi su tam tikra valia, kad joje atsispindi tam tikrų pokyčių troškimas, bet jis žino, kad ir biologijos mokslas, ir evoliucijos teorija patvirtina, kad tai netiesa, ir dabar kaskart kai sužino apie kokių nors gyvių neįprastą gyvenimo būdą, jam atrodo, kad tai kažkodėl klostėsi ir susiklostė, ir toliau tęsiasi, galbūt tiesiog tęsiasi be galo, ir tiek.

Nedidelis, glaustas, santūrus ir labai japoniškas romanas, primenantis ankstyviąsias Murakamio keistenybes, kai iš pradžių veikėjų elgesys atrodo labai paslaptingas ir nelogiškas, o vėliau paaiškėja, kad nieko čia neįprasto.

Nors pasakojama apie gan nuobodžią veikėjų kasdienybę, visoje knygoje aiškiai juntamas filosofinis būties laikinumo pojūtis, graudus, sentimentalus, bet kartu ir išlaisvinantis. Namai ir pastatai pasitelkiami kaip metaforos trapumo emocijai išreiškti.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.