2021 kovą žiūrėjau
Na ką, jaučiu, kad mano filmų apžvalgos, kurias ketinau pristatyti kiekvieną mėnesį, šiuo, trečiuoju metų mėnesiu, ir baigsis. Nors nepasakyčiau, kad mano skonis kinui yra kažkoks itin rafinuotas ir subtilus, tačiau lėkšti ir nuspėjami filmai yra nuobodūs, vis norisi kažko, kas ir emociškai paliestų, ir smegenų neuronus pajudintų, ir akį pamalonintų.
Tikrai gerų filmų, kurių nesinori mesti po pirmų dešimt minučių, nėra daug, arba aš nemoku ieškoti. Tad su vyru nusprendėm tiesiog pereiti prie serialų. Kovą pradėjom Sopranus nuo pirmo sezono, visus peržiūrėti tikrai ilgokai užtruks.
O prieš tai kelis filmus pažiūrėjom:
Bohemijos rapsodija (Bohemian Rhapsody, 2018) – šitiek apdovanojimų ir kritikų liaupsių surinkusi juosta, gavusi net keturis Oskarus, apie Fredžio Merkurio gyvenimą, šlovę ir vienatvę. Nebuvo nuobodu, bet ypatingai nesukrėtė ir nesužavėjo. Puiki vaidyba, jautrus psichologinis portretas. 8 balai iš 10.
Kafarnaumas (Capernaüm, 2018) – filmas, kupinas gyvenimo skausmo ir nevilties. Tikrai ne motyvuojantis saldainiukas – atskleidžia, kiek neteisybės yra pasaulyje, ir ta neteisybė labai skaudžiai gelia. Stiprus, paveikus, nesmagus. Istorija apie ne pagal metus subrendusį libanietį berniukai, padavusį į teismą tėvus už tai, kad suteikė jam gyvybę. Intriguoja? 9 iš 10.
Žalioji knyga (Green Book, 2018) – tris Oskarus laimėjusi kino juosta apie įsitikinimų ir sustabarėjusių nuostatų keitimą, apie rasizmą ir žmoniškumą. Mušeika iš darbininkų klasės lydi intelektualų juodaodį pianistą į jo turne po pietines valstijas 1960’aisias, kuomet čia klesti žiauri neapykanta ne baltaodžiams. 8 balai iš 10.
Smurfai. Pamirštas kaimelis (Smurfs. The Lost Village, 2017) – nuostabiai gražus filmas visai šeimai su stebuklingai fantastiniais vaizdais ir, kaip visuomet, pamokančia istorija. Apie kitoniškumą, draugystę, vertybes, ir apie tai, kas būna, kai įžengi į Uždraustąjį Mišką, nors ir tėtis Tau neleidžia. 8 iš 10.
