Yasunari Kawabata: Sniegynų šalis

Kai sužinojo, kad Joko yra šiuose namuose, Šimamurai pasidarė nejauku į kambarį kviestis Komako. Nors ši jam atidavė visą savo meilę, tuštybė jį vertė manyti, kad čia tik gražios bergždžios pastangos. O Komako netroško nieko labiau kaip gyventi. Ir tas jos gyvastingumas Šimamurą vis labiau jaudino – jis tai juto nelyg gyvą jos odos prisilietimą. Gailėdamasis Komako, kartu jis gailėjosi savęs. Bet Šimamurą traukė ir kita moteris – Joko, akimis kaip spinduliu, regėjos, galinti nekaltai prašviesti tai, kas vyksta.

Ne pirmas mano bandymas susidraugauti su taip išgirtu ir visame pasaulyje žinomu Kawabata – deja, ir vėl ne itin sėkmingas. Matyt, dar nepriaugau iki jo kūrybos. Jokiu būdu nesakau, kad ji ne puiki, tikrai parašyta labai profesionaliai, estetiškai, nebanaliai, taip pat ir ne saldžiai. Tiesiog, na, nepaliečia… ir neužkabina kažkokios viduje stygos, nesuskamba man jo kūriniai, nors ir kaip stengčiaus jautriau skaityti.

Miniatiūrinis romanas, itin tinkantis skaityti tokiais snieguotais laikais – nesunku įsivaizduoti save kažkur netoliese knygoje aprašomų veikėjų, Japonijos kalnuose. Vyriškis, turintis žmoną ir vaikų sostinėje, vis atvyksta čia… tiesą sakant, nežinau, ko jis čia atvyksta. Pabūti su kitomis moterimis? Atgauti sielos ramybę gamtos prieglobstyje?

Kažkaip atrodo, kad nei ramybės jis randa, nei su tom moterim normaliai pabūna, nors žavisi vienu metu dviem, pakankamai skirtingom. Taip ir žaidžiama priešingybių metaforomis, kalbant apie sniegą ir ugnį, linksmybes ir rimtį, gyvybingumą ir mirtį. Viską aš suprantu, kad kūrinys tarsi ir nuostabus, bet va – nepaliečia!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.