Sally Rooney: Normalūs žmonės

Namie drovumas jam netrukdė bendrauti su žmonėmis, nes visi jį pažinojo ir jam nereikėdavo prisistatyti ar padaryti gerą įspūdį. Tiesą sakant, asmenybė jam atrodė lyg koks išorinis dalykas, priklausomas nuo kitų nuomonės, o ne nuo to, ką pats darė ar kūrė.

Romanas apie du žmones ir jų ryšį, kuris prasideda vidurinėje mokykloje ir tęsiasi įdomiu būdu – tai nėra tradicinis įprastas romantinis vyro ir moters santykis, tačiau nėra ir tik platoniška draugystė. Antra iš eilės mano perskaityta knyga, kurios pagrindinė veikėja yra intelektuali keistuolė, mokykloje patirianti patyčias. Vaikinas gi pasižymi tokiu gležnu jaunatviniu identitetu, priklausomu nuo aplinkinių nuomonės. Žodžiu, meilės ryšys tarp dviejų normalių žmonių. Eina sau, kaip nenorėčiau vėl būti dvidešimties, nebent galėčiau pasilikti dabartinės savęs protą…

Kai jie atsitraukė vienas nuo kito, Konelis pažvelgė jai į akis ir pasakė: myliu tave. Ji išraudusi nusikvatojo. Buvo jo valioje, jis nusprendė ją išgelbėti, ji buvo išgelbėta. Jam buvo taip neįprasta šitaip elgtis viešoje vietoje, kad veikiausiai jis tai darė tyčia, norėdamas padaryti jai malonumą. Kaip keista jaustis visiškai priklausomam nuo kito – ir kaip įprasta. Niekas nėra visiškai nepriklausomas, tai kam dar stengtis, pamanė ji sau.

Tai nėra įprastas saldus meilės romanas (toks tikriausiai nebūtų nominuotas Man Booker premijai), tačiau nors skaitėsi lengvai, knyga manęs itin nesužavėjo. Nežinau, gal ji orientuota į jaunesnio amžiaus auditoriją, man tos įvairios santykių peripetijos, kai kažkas kažką ne taip suprato, kažkas kažką ne taip pagalvojo, ir galiausiai abu kenčia, nepasirodė įdomios, greičiau erzino. Atrodo: taigi pasikalbėkit, žmonės! Bet puikiai žinau ir suprantu, kad jauname amžiuje, kai ta savivertė tokia trapi, lengviau pasakyti negu padaryti.

Kažkaip keistai pasirodė autorės polinkis detalizuoti įvairias nereikšmingas detales – atrodo, jei jau taip smulkiai aprašinėja, tikriausiai tai bus susiję su kažkokiu svarbiu siužeto vingiu ar panašiai, tačiau ne, panašu, kad šiomis priemonėmis rašytoja tiesiog siekė suteikti kūriniui daugiau tikroviškumo.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.