Ruth Ozeki: Knyga laiko būčiai

Mušdama būgną jauti, kada BUM pasigirsta vos vos per vėlai, nes visą dėmesį esi sukaupusi į plonytę tylos ir triukšmo ribą. Pagaliau aš pasiekiau tikslą ir atsikračiau nuo vaikystės turėtos žodžio „dabar” manijos, nes būgnas gali tai padaryti. Mušdama būgną, pati kuri tą DABAR, ir tyla tampa garsu, tokiu milžinišku ir gyvu, kad, atrodo, įkvepi debesis ir dangų, o tavo širdis tarsi lietus ir griaustinis.
Džiko sakė, jog tai yra laiko būties paslaptis. Garsas ir begarsybė. Griaustinis ir tyla.

Kažkaip per Naujuosius pamirštu sau ir kitiems palinkėti tokio dalyko, kaip nuostabios knygos. Atrodo, skaitymas – toks paprastas, daug resursų ir jėgų nereikalaujantis pomėgis, toks kasdieniškas ir dėl to įprastas. Tačiau kai pasvarstau, kiek daug įkvėpimo, pozityvių emocijų ir netgi teigiamų gyvenimo pokyčių dovanoja geros knygos, norisi linkėti ir linkėti – tobulų skaitinių Tau! Ir man, žinoma! Tokių, pavyzdžiui, kaip Knyga laiko būčiai.

Esu nepaprastai laiminga Naujuosius pradėdama tokiu puikiu, įkvepiančiu, pakylėjančiu, giliu, lengvai skaitomu ir smegenų vingius pakutenančiu kūriniu.

Anksčiau to nesupratau, nes laiką įsivaizdavau miglotai ir nekonkrečiai, bet dabar, kai mirtis neišvengiama, aš galop suvokiau jo žodžių prasmę. Mūsų, žmonių, kūnas nuolatos pasirodo ir vėl dingsta, akimirka po akimirkos, nepaliaujamai, ir tas nepaliaujamas radimasis ir mirimas yra tai, ką mes patiriame kaip laiką ir būtį. Tai nėra atskiri dalykai. Tai viena esatis, ir netgi per dalį sekundės mes turime galimybę pasirinkti ir pasukti įvykių eigą, kuri gali mus nuvesti prie tiesos suvokimo arba nukreipti nuo jos šalin. Kiekviena akimirka yra be galo reikšminga visam mūsų pasauliui.

Autorės bendravardė rašytoja, gyvenanti Kanadai priklausančioje saloje, pakrantėje randa japonės paauglės dienoraštį, kuriame ši pasakoja savo istoriją, ruošdamasi nusižudyti. Romanas vingiuoja tarp Rutos, skaitančios ir nagrinėjančios radinį, bei Nao, patiriančios patyčias mokykloje ir vasarai keliaujančios pas prosenelę vienuolę, pasakojimų. Į juos taip pat įsiterpia prosenelės sūnaus, kamikadzės, žuvusio per Antrąjį pasaulinį, dienoraštis ir laiškai, Rutos santykiai su vyru ir mama, kuri jau mirusi.

Romane autorė skaitytoją moko medituoti, gilinasi į kvantinės mechanikos teorijas, kelia sąžinės, doros, asmeninės atsakomybės dilemas, ir visa tai taip natūraliai, organiškai ir švelniai sulieja į vieną kūrinį, kad net šiurpuliukai iš malonumo bėginėja. Žinoma, esu subjektyvi – man sunku atsispirti, kai nagrinėjami laiko būties klausimai; laikas mane žavi ir stebina savo takumo savybėmis.

Nuoširdžiai rekomenduoju tiems, kas pasiilgo gilaus, intelektualaus, tačiau kartu nepaprastai jautraus ir švelnaus literatūros kūrinio.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.