Kazuo Ishiguro: Plūduriuojančio pasaulio menininkas

Nes iš tiesų žmogus, siekiantis iškilti aukščiau vidutinybės, būti kai kuo nepaprastu, tikrai nusipelno susižavėjimo, net jeigu galų gale jis patiria nesėkmę ir dėl savo ambicijų praranda turtus. Dar daugiau, esu įsitikinęs, kad Sugimura nemirė kaip nelaimingas žmogus. Nes jo nesėkmė buvo visai kitokia negu gėdingos daugelio vidutinybių gyvenimo nesėkmės, ir toks žmogus kaip Sugimura turėjo tai suprasti. Jei jums nepavyko tai, ko kiti net ir pabandyti nei drąsos, nei valios neturi, atsigrįžus į savo gyvenimą, mintis apie tai gali teikti paguodą – iš tiesų net ir gilų pasitenkinimą.

Traukia mane į Japoniją, nors Tu ką. Turbūt jaučiu, kad Tekančios saulės šalies kultūra pasižymi savybėmis, kurių man labiausiai trūksta, kurias norėčiau ugdytis ir augintis savyje. Tarsi mano tobulėjimo kelrodė žvaigždė 🙂

Romane aprašomas veiksmas rutuliojasi pirmoje XX a. pusėje, kai tos senosios tradicijos buvo dar gyvesnės ir stipriau pulsuojančios. Na, tarkim, kaip Jums sprendimas parduoti namą ne tam, kuris daugiau pinigų pasiūlys, o tam, kurio reputacija (šią ištyrus pačių pardavėjų samdytiems detektyvams) puikesnė?

Sunku įvertinti pasaulio grožį, kai abejoji pačiu jo patikimumu.

Elegantiškas, kaip santūrus pokario ponas, jautrus ir nuoširdus kūrinys. Oriai kalbama apie praeities klaidas, kaltę ir atsiprašymą. Visas romanas tiesiog alsuoja pagarba.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.