Eva Kiuri: Marija Kiuri
Netobulinant asmenybės, neįmanoma sukurti geresnio gyvenimo. Užsibrėžęs tokį tikslą, kiekvienas mūsų turi ugdyti savo asmenybę, prisiimdamas tam tikrą atsakomybę už Žmonijos likimą: mūsų pareiga – padėti tiems, kuriems galime būti kuo nors naudingi.
Šie sakiniai, mano nuomone, geriausiai apibūdina nuostabią mokslininkę ir dar nuostabesnę asmenybę – Mariją Kiuri. Pašventusi savo gyvenimą mokslui, ji atkakliai, netausodama savęs visą gyvenimą dirbo žmonijos labui, tyliai, bet narsiai kovojo kare, atsisakė ne vienos puikios progos praturtėti ir užtikrinti sočią kasdienybę sau bei savo dukroms. Ji buvo įsitikinusi, kad radžio atradimas – ne asmeninis jos nuopelnas ir kruvinų pastangų rezultatas, o tiesiog natūralus mokslo vystymosi įvykis, vos ne atsitiktinai lemties patikėtas jai.
…Aš tiek prisikentėjau per savo gyvenimą, jog priėjau ribą: dabar nebent baisi katastrofa galėtų mane sujaudinti. Išmokau taikstytis su likimu ir randu kuo pasidžiaugti net pilkoje gyvenimo kasdienybėje. Juk taip gera statyti namus, sodinti medžius, auginti gėles, žiūrėti, kaip jos veši, ir nieko daugiau negalvoti.
Kai skaitai apie šitaip besąlygiškai pasišventusius žmones, norom nenorom imi juos lyginti su savimi – kaip aš pasielgčiau vienoje ar kitoje situacijoje, kokį sprendimą priimčiau. Tuomet aiškiau suvoki tą asmenybės, apie kurią skaitai, didybę ir grožį. Žinoma, visi mes esame skirtingi, ir tai – nuostabu. Sunku net įsivaizduoti visuomenę, kurioje dauguma būtų tokie nesavanaudiški ir tarnaujantys žmonijai.
Aš esu iš tų kurie tiki, jog Mokslas – tai didis grožis,- atsako ji savo priešininkams.- Mokslininkas savo laboratorijoje – anaiptol ne techninis darbuotojas: tai vaikas, akis į akį susidūręs su gamtos reiškiniais, svaiginančiais jį kaip stebuklinė pasaka. Mes turime įtikinti visuomenę, jog mokslo pažanga — tai ne tik mechanizmai, mašinos, krumpliaračiai, nors ir jie savotiškai gražūs.
…Nemanau, kad iš mūsų pasaulio galėtų dingti drąsios iniciatyvos dvasia. Visa, ką matau aplink gyvybingiausia, tai ir yra toji drąsios iniciatyvos dvasia, kuri, ko gero, nesunaikinama ir prilygsta proto skvarbumui…
Šią biografiją apie Mariją Kiuri parašė jos jaunesnioji dukra. Tai nėra ir negali būti objektyvus bešališkas žvilgsnis, kuriuo į mokslininkę pažiūrėtų jos asmeniškai nepažįstantis rašytojas istorikas, nėra ir visiškai subjektyvus požiūris, kuriuo rašomos autobiografijos. Skaityti buvo įdomu ir malonu, labai džiaugiuosi taip artimai susipažinusi su šia iškilia asmenybe.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
