Vaiva Rykštaitė: Trisdešimt

Lyg brūkšnys ant antkapio tarp datų – toks neišmatuojamai trumpas ir neapčiuopiamas tas mano laikas, kai reikia gyventi DABAR. Kažkur tarp meto, kai mėlynu parkeriu ankstinau gimimo datą mokinio pažymėjime, tepiau akių vokus perlamutriniais šešėliais, kad tik atrodyčiau vyresnė, ir dienos, kai nusprendžiau naudoti kremą nuo raukšlių – nors dar nebuvo dingę spuogai!

Dar viena ką tik perskaityta Vaivos Rykštaitės knyga. Šįkart – apie su baime trisdešimtojo gimtadienio datos laukiančią moterį, emigravusią į Londoną ir desperatiškai bandančią susirasti tinkamą vyrą bei gyvenimo prasmę. Su tokiais pagrindinės veikėjos aspektais jaučiuosi turinti mažai bendro, todėl pasakojimas ir išgyvenimai nebuvo artimi, veikiau kėlė erzulį – na kiek dar kvaila ir lėkšta ji gali būti!

Jaunos moters istorija knygoje perpinta su jos prosenelės gyvenimo faktais (kurie, beje, sutampa su realiais dalykais iš autorės prosenelės biografijos). Šios pastraipos man buvo žymiai įdomesnės ir viliojo egzotiškomis XX a. Kauno realijų nuotrupomis.

Iš esmės romanas daugiau erzino, nei žavėjo, bet aš tiesiog esu labai laiminga, kad grįžo mano skaitadieniai, kai ryte ryju knygas. Protarpiais apeinu vis gausėjančią savo kambarinių augalų karalystę, paglostau, pakalbinu, pačiupinu, apžiūriu. Jaučiu, kad knygos ir augalai – tai, kuo noriu gyventi. Ir gyvenu!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.