Vaiva Rykštaitė: Lizos butas
Susitikę kieme tėtis Gunia ir kaimynas Arnoldas šokdavo vienas kitam paspausti rankos – tas vyrų skubumas kuo greičiau ir tinkamai rimtais veidais pasisveikinti mane visada pralinksmindavo.
Na pagaliau, pagaliau į mano rankas papuolė kažkas, dėl ko norėjosi mesti visas veiklas, dėl ko net miegojimo laiko negailėjau. Romanas, kurį perskaičiau per keletą dienų – turint omeny, kad namie du maži vaikai ir visi su namais susiję buities rūpesčiai, sakyčiau, čia super rekordas ir knygos įdomumo įrodymas!
Iš tiesų praėjus dar keletui dienų po šio skaitymo įkarščio, net nežinau, ko čia taip stipriai buvau užsivedusi – iš esmės romane nėra itin stipriai įtraukiančio siužeto, tiesiog pasakojama pagrindinės veikėjos vaikystė su visais jos aspektais – santykiai su mama, su kiemo draugėmis, baimės, svajonės, lūkesčiai. Iš tiesų svarstau – gal gi pagrindinė veikėja romane net ne mergaitė Gintarė, pasakojanti savo istoriją pirmuoju asmeniu, o jos mama – nuostabi, šarminga, kerinti moteris, užburianti visus aplinkui.
Vasarą senamiestyje apima jausmas, tartum visas pasaulis nusidangina kažkur kitur, tartum tuoj tuoj ištiks visa ko pabaiga, nes nebėra praeivių ir niekas neapžiūrinėja parduotuvių vitrinų. <…> Vasarą laikas kapsi lėtai, kaip vanduo iš sugedusio čiaupo, kaip ant odinių basučių pro vaflio skylę varvantis vanilinis plombyras, kaip iš pažasties šonu besiritantis prakaito lašelis, kvepiantis jūros sūrymu, – tik iki jūros nuo čia mums labai toli ir nėra žuvėdrų.
Na, greičiausiai dėl susižavėjimo knyga labiausiai kalta sentimentali nostalgija – Gintarė gyveno ir augo tais pačiais laikais tame pačiame mieste kaip ir aš, taigi jos prisiminimai leidžia sugrįžti praeitin, o kelionės laiku visuomet žavi.
Nuoširdžiausi komplimentai autorei dėl taip tiksliai perteiktų mūsų vaikystės laikmečio detalių, kai kurie dalykai visiškai užmarštin buvo nukeliavę, vaje!
Žodžiu, jei gimei aštuoniasdešimt kažkelintais, ir dargi Kaune, būtinai paskaityk! Taip pat rekomenduoju ir moterims, kurios primiršo charizmatišką būties meną. Perskaičius šią knygą užsikreti noru būti panašia į Gintarės mamą!
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
