Apie pasakų poveikį

Dalinuosi savo interviu apie pasakų poveikį, duotu žurnalui „Ypatingas vaikas“. Kalbino Jurgita Medonė:

Vaikai greitai pamėgsta pasakas ir prašo tėvų jas sekti. Kodėl?

Visi mes – tiek dideli, tiek maži – gyvenime ieškom prasmės. Savaime suprantama, suaugę tai darome žymiau stipriau įsisąmonindami savo paieškas, o štai vaikai tiesiog intuityviai jaučia, kad tam tikri kultūros kūriniai – filmukai, kompiuteriniai žaidimai, televizijos laidos, taip pat ir tam tikri vaikams skirti literatūros kūriniai yra sukurti arba dėl pramogos, arba tam, kad suteiktų žinių, o tai yra nėra pakankamai gilu žmogui, ieškančiam gyvenimo prasmės.

Tuo tarpu pasakos, atkeliavusios iš žilos senovės, nugludintos daugelio žmonių perduodant jas iš lūpų į lūpas, yra tiesiog kupinos išminties. Be to, jų smagu klausyti, jos sužadina vaizduotės pasaulį, padeda išsiaiškinti savo jausmus ir emocijas, pripažįsta vaikui aktualias problemas ir pasiūlo būdus joms spręsti bei žada šviesios ateities viltį.

Taigi pasakos yra tampriai susijusios su daugeliu, turbūt net visais, asmenybės aspektais, ir savo prasmingumu yra aktualios įvairiais amžiaus tarpsniais, įskaitant ir suaugusiojo. Vokiečių poetas Friedrich’as Schiller’is rašė, kad jo „…vaikystės metų pasakose glūdi gilesnė prasmė, nei tiesoje, kurios moko gyvenimas“.

Kaip pasakų sekimas, o paskui ir jų skaitymas, kai vaikas išmoksta tai daryti, veikia vaiko raidą?

Pasak psichologijos mokslo klasiko Carl’o Gustav’o Jung’o, pasakos moko vaikus susitvarkyti su esminiais žmogaus viduje kylančiais konfliktais, troškimais ir santykiais sveiku, visuomenei priimtinu būdu, ir tokiu būdu įgyti įgūdžiai daro milžinišką poveikį vaiko psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei, vertybių sistemai bei įsitikinimams. Pasakos remiasi simbolių kalba, o ši leidžia atverti vartus tarp sąmonės ir pasąmonės, taigi nors mažas vaikas tiesiogiai gal ir nesuvokia, ko jį moko konkreti pasaka, ši informacija „įsirašo“ į jo pasąmonę ir pamažu tampa vertybių pagrindu.

2010 m. grupė graikų mokslininkų atliko tyrimą ir nustatė, kad bent kartą per savaitę skaitomos pasakos padeda vaikams sumažinti patiriamą nerimą ir baimės jausmą, o Šiaurės Amerikoje atliktų dviejų eksperimentų rezultatai byloja, kad pasakos padeda vaikams mažiau apsimetinėti ir veidmainiauti, išlikti savimi, taip pat sprendžia vidinius konfliktus ir leidžia dažniau patirti pozityvią pakilią nuotaiką.

Lenkijos Gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkė A. Klim-Klimaszewska nurodo, kad pasakos atlieka lemiamą vaidmenį vystantis vaiko vaizduotei, atskleidžia egzistencijos prasmę ir paaiškina mus supančio pasaulio dėsnius vaikui suprantama kalba. Fantastikos ir realybės elementų persipynimas pasakose sužadina vaiko kūrybines galias ir skatina pačiam imtis kurti gyvenimo scenarijus bei rasti išeitis iš tam tikrų keblių situacijų.

Ar tikslinga pasakas sekti jau kūdikystėje? Kodėl?

Pasakas tikslinga pradėti sekti dar anksčiau – kol vaikelis gyvena mamos pilve. Mūsų balso tembras ir kalbėjimo maniera kalbantis buitine kalba ir skaitant literatūros kūrinius skiriasi, tad kai gimdoje embrionas girdi mamą ar tėtį skaitant pasaką, smegenyse susidaro jungtys, kurios ir vėliau asociatyviai susieja skaitymą su saugumu, malonumu, nusiraminimu.

Nors kūdikiams dar sunku suprasti teksto prasmę, verta jiems skaityti dėl šių pozityvių emocijų, taip pat pradedant kurti ritualus, kurie suteikia pagrindą visos vaikystės vakarų ruošai, tarkim, skaitant pasakas prieš miegą.

Dauguma pasakų turi metaforinę prasmę. Kiek įvairaus amžiaus vaikai pajėgūs suprasti jų metaforinę prasmę, o kiek supranta pažodžiui?

Vaikų ir suaugusiųjų mąstymas skiriasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Dar XX a. pradžioje šveicarų psichologas Jean’as Piaget išskyrė kiekvienam vaikystės amžiaus tarpsniui būdingą mąstymo ir pasaulio pažinimo būdą. Iki 2 m. pasaulis pažįstamas per jutimus ir motorinius gebėjimus, o nuo 2 iki 6 m. – per simbolinį mąstymą ir kalbą, tik nuo 7 m. pradedamos suprasti ir taikyti loginės operacijos bei principai.

Taigi, kol vyrauja ne abstraktus, o simbolinis mąstymas, vaikui nėra būtina suvokti pasakose užslėptą metaforinę prasmę, jie nebūtų pajėgūs to padaryti net ir suaugusiems pagelbėjant. Nieko tokio, kad vaikas tiki, jog lapė ar vilkas gali kalbėti, o moliūgas pavirsti karieta – atėjus laikui jie patys supras, kad iš tikrųjų realybėje taip nebūna.

Ne visos metodikos palaiko pasakų sekimą. Pvz., tradicinė Montessori pedagogika pasakų neseka. Kodėl?

Dr. Marija Montessori teigė, kad vaikams neturėtų būti skaitomos pasakos, bent jau iki šešerių metų amžiaus, kadangi jie negeba atskirti, kas yra fantazija ir išsigalvojimas, o kas – tikra ir realu. Taigi klausantis pasakų vaikams gali išsivystyti įvairios nebūtų dalykų baimės – raganų, slibinų, piktų pamočių ir taip toliau.

Jeigu jaudinatės, kad taip gali atsitikti Jūsų vaikui, yra labai paprastas metodas tiesai išsiaiškinti – paklauskite, ar jie žino, kad šiais laikais mūsų šalyje slibinai negyvena. Ne veltui pasakos dažniausiai pradedamos žodžiais, nukeliančiais mus į tolimus kraštus ir senus laikus, kad susidarytume įspūdį, jog šiandien mums tiesiogine prasme tokie iššūkiai, su kuriais susiduria veikėjai, negresia.

Vaikai gyvena fantazijų ir žaidimų pasaulyje, bet jie žino, kas yra tikra, o kas išgalvota. Tarkim, jei žaidžia, kad meškutis yra jo ar jos kūdikis, maitina jį, vežioja vežimėlyje, rūpinasi, glaudžia prie savęs, žaidimo metu iš tiesų žaislas atrodo tarsi gyvas, tačiau vaikas suvokia, kad iš tikrųjų meškutis nėra kūdikis.

Kai vaikas fantazuoja, kad kovoja su drakonais arba laukia princo, mamai pakvietus valgyti vakarienės vaikas ateina ir supranta, kad jis/ji iš tikrųjų nėra nei karys, nei princesė, kad visa tai buvo išgalvota. Lygiai tas pats galioja ir santykyje su pasakomis.

Kai kurie tyrimai teigia, kad be pasakų užaugę vaikai daug praranda. Ką iš tikrųjų?

Esu įsitikinusi, kad pasakos yra būtinos normaliam vaiko vystymuisi ir raidai, tai paliudija ir atlikti moksliniai tyrimai. Pasakos moko suvokti savo jausmus, juos įvardinti ir išreikšti socialiai priimtinais būdais. Jos absoliučiai išlaisvina vaizduotę ir kūrybiškumą bei leidžia saugiai drybsant savo lovelėje ar mamai ant kelių patirti neįsivaizduojamą galimybę įvairiausių nuotykių ir įspūdžių.

Galų gale pasakos formuoja mūsų vertybinį stuburą, ir tai daro ne konkrečiai pamokydamos, kaip dera elgtis tam tikrose situacijose, kaip tai vyksta pasakėčiose, o susitapatinant su pagrindiniu veikėju. Vaikai modeliuoja savo elgesį pagal pavyzdį, ir kai juo tampa drąsus, stiprus, nuoširdus, darbštus, sąžiningas herojus, vaikas taip pat trokšta tokiu būti.

Kaip atsirinkti vaikui sekamas pasakas? Kokie turėtų būti kriterijai?

Maždaug iki keturių-penkių metų amžiaus vaikai pasakų simbolius suvokia tiesiogiai, ir dažniausiai iki tol jie labiausiai mėgsta pasakas, kuriose veikia gyvūnai. Vėliau aktualiomis tampa stebuklinės pasakos.

Tačiau mes, suaugę, negalime už vaiką nuspręsti, kokios pasakos šiuo metu jam yra aktualiausios ir prasmingiausios, nes nežinome, su kokiomis pasąmoningomis problemomis jis šiuo metu susiduria. Turėtume tiesiog skaityti vaikui įvairias pasakas, ir stebėti, kurios sukelia stipriausią emocinį atsaką.

Kai atrasime vaikui tuo metu svarbią pasaką, jis prašys ją skaityti vėl ir vėl, tol, kol pasąmonėje išspręs sau aktualią problemą. Taigi reiktų leisti vaikui vesti mus ir rodyti kelią.

Ką manai apie itin populiarias H. K. Anderseno pasakas?

Kai kurios H. K. Anderseno pasakos, pavyzdžiui, „Sniego karalienė“, atitinka visus liaudies pasakos principus ir elementus, o gražiau asmenybės transformaciją iliustruojančio kūrinio už „Bjaurųjį ančiuką“ sunkiai pavyktų rasti, tačiau kai kurios šio autoriaus pasakos, tarkim, „Mergaitė su degtukais“ arba „Drąsus alavinis kareivėlis“, yra nepaprastai liūdnos, todėl nesuteikia klausytojui įprastai pasakoms būdingos paguodos ir vilties, kad įveikus iššūkius mūsų laukia šviesi laiminga ateitis. Tokių pasakų nenorėčiau skaityti nei sau, nei savo vaikams.

Kiek sekamose pasakose turėtų būti pozityvo, o kiek ir tamsesnės pasaulio pusės?

Dalykai, kurių neįsisąmoniname, stipriai veikia mūsų jausmus ir elgesį tiek vaikystėje, tiek suaugus. Tėvai dažnai nori apsaugoti vaikus nuo neigiamų patirčių, tačiau nepaisant to, visi vaikai kartais turi chaotiškų, piktų ir net smurto elementais pasižyminčių fantazijų, nors sąmoningai to ir nepripažįsta.

Suaugę nori, kad vaikai galvotų, jog visi žmonės iš prigimties yra geri, tačiau vaikui ši žinutė nedera su jo pykčio fantazijomis, taigi jis ima manyti, kad yra kažkoks kitoks nei visi, turbūt labai baisus žmogus, jei kartais jam kyla noras pasielgti netinkamai.

Tuo tarpu pasakos nepiešia pasaulio tik kaip rožinės cukruotos vietos, jose atvirai rodoma, kad kova su sunkumais ir iššūkiais yra neišvengiama, kad tai natūrali mūsų gyvenimo dalis, tačiau mes esame pajėgūs įveikti visas kliūtis ir pasiekti pergalę.

Taigi nereikia vengti pasakų, kuriose yra psichologiškai nemalonių ar net žiaurių elementų, nes jos padeda vaikui normalizuoti savo fantazijas ir patikėti, kad galiausiai situaciją pavyks išspręsti sėkmingai.

Kiek tos tamsos iš pasakų vaikui galima perduoti, atsižvelgiant į jo amžių?

Pasakos ypatingos tuo, kad jos iš lūpų į lūpas buvo perduodamos daugybę amžių, ir jose sukaupta tiek išminties, kad kiekvienam žmogui ta pati pasaka gali turėti skirtingą prasmę, taip pat kiekvienas tą pačią pasaką skirtingai suvokia skirtingais savo amžiaus tarpsniais.

Lygiai taip pat vaikas skirtingai įžvelgia prasmę priklausomai nuo to, kokie šiuo metu yra jam aktualiausi klausimai ir poreikiai. Pavyzdžiui, jei vaiką kamuoja egzistencinė baimė prarasti savo tėvus jų gyvybes pasiglemžiant mirčiai, jam bus aktuali pasaka, kuri prasideda mamos ar tėčio mirtimi.

Jei vaikas jaučia atsiskyrimo nerimą, jis ypatingai suklus klausydamas pasakos apie Jonuką ir Grytutę, kurios pradžioje tėvas palieka vaikus girioje ir čia jiems tenka savarankiškai tvarkytis su gyvenimo iššūkiais.

Tuo tarpu jei mažyliui šios problemos nėra aktualios, jis tiesiog praleis tokius, atrodo, siaubingus dalykus, pro ausis ir koncentruosis į kitus klausimus, kuriuos pasakoje sprendžia jos veikėjai.

Ką manai apie lietuvių liaudies pasakas? Dauguma jų turi gana žiaurių scenų. Ar tikslinga jas sekti vaikui?

Lietuvių liaudies, kaip ir senosios kitų šalių pasakos yra kupinos gilios išminties, ir jos mūsų kultūriniam išprusimui dera labiau nei, tarkim, Afrikos ar Tolimųjų Rytų pasakos, nes jų simbolinė prasmė artimesnė mūsų mentalitetui. Pavyzdžiui, saulė, kurios šviesos ir šilumos reikia tam, kad augalai žydėtų, megztų vaisius ir užtikrintų sočią ateitį, mums turi pozityvią, gyvybės teikėjos, prasmę, o karščio alinamose šalyje, kur nuo saulės kaitros tenka slėptis ir gelbėtis, ji jau suprantama kaip pavojinga gyvybei.

Žiaurios scenos tokios atrodo tik suaugusiems, vaikai jų nesureikšmina, jei tik tėvai neatkreipia dėmesio pakeisdami balso toną, nutylėdami ir panašiai. Mokslinių tyrimų duomenimis, dauguma vaikų žiaurias bausmes, tokias, kaip gyvos raganos sudeginimas krosnyje, vertina pozityviai, kaip suteikiančias palengvėjimo ir nusiraminimo jausmą, ir tik keletui procentų vaikų toks pasakos siužetas sukelia baimę.

Taigi svarbu atsižvelgti į tai, kaip konkretus Jūsų vaikas reaguoja į pasaką. Jei jam tam tikros scenos sukelia nemalonius pojūčius, greičiausiai jis kitą kartą nebenorės šios pasakos klausyti, ir į tai, žinoma, reikia atsižvelgti. Tačiau jei Jums baisu, kad ragana išsuka kiškeliui kojytes ir nusuka galvytę, o vaikas į tai reaguoja ramiai, vadinasi, vaikas intuityviai jaučia kitokią simbolinę prasmę ir nereiktų atimti iš jo galimybės per šią patirtį mokytis.

Ar visos sekamos pasakos turėtų baigtis laimingai?

Tuomet, kai vaikas žino, kad pasaka baigsis laimingai, jis jaučiasi ramesnis dėl savo pasąmoningų troškimų ir ketinimų atskleidimo. Pavyzdžiui, jei jis pyksta ant mamos, kad ši paliko jį darželyje arba neleido dvi valandas žiūrėti filmukų, jis gali fantazuoti apie piktą raganą ir norą, kad ši priliptų prie degutu išteptos kumelės ir būtų nunešta į pasaulio kraštą šitaip atkeršijant mamai už tai, kad dėl jos kaltės vaikas prastai pasijuto. Tačiau šis noras savaime sukelia baimę, kas bus, jei iš tiesų taip atsitiks, kaip siaubinga būtų gyventi be mamos. Laiminga pasakos pabaiga užtikrina, kad galiausiai viskas bus gerai.

Pasakoje apie tris paršelius vaikas gali tapatintis su pirmuoju ar antruoju paršeliu, kurie norėjo ilgiau pažaisti ir tingėjo statytis tvirtus namelius, taigi pakluso malonumo principui, tačiau galiausiai, nors vilkas jų šiaudinius ar pagalių namus sugriovė, jie rado saugų prieglobstį trečiojo paršelio tvirtovėje. Taigi vaikas mokomas atleisti sau už klaidas ir iš jų pasimokyti, o ne galvoti, kad dėl vaikiško lengvabūdiškumo jam teks kentėti visą gyvenimą.

Taigi esu tikra, kad pasakos vertingiausios tuomet, kai žada mums viltį ir laimingą ateitį.

Kodėl svarbu pasakas su vaiku aptarti?

Svarbu aptarti dėl anksčiau minėto, M. Montessori nurodomo fantazijos-realybės principo, kad įsitikintume, jog vaikas savo lovelėje jaučiasi saugus ir žino, kad joks milžinas ar drakonas neįeis į jo kambarį.

Tačiau jei bandysime suaugėliškai interpretuoti, kodėl vaikas emociškai sureagavo į tam tikrą pasaką ir kokius pasąmoninius mažylio troškimus slepia jos simbolika, padarysime neatitaisomą klaidą. Vaikui tikrai nėra būtina įsisąmoninti tuos dalykus, kurie gyvena jo pasąmonėje, ir jis gali pasijusti labai nesaugiai išgirdęs, kad suaugę, kurie ir šiaip yra daugeliu atžvilgiu už jį pranašesni, dar ir geba skaityti slapčiausias jo mintis!

Be to, paaiškinus, kodėl vaikui taip smagu klausytis būtent tokios pasakos, šis žavesys pradingsta, o suaugusiojo interpretacijos ir pamokantys apibendrinimai trukdo pačiam apmąstyti pasakos siužetą ir tikėti, kad jis pats, susitapatinęs su pasakos herojumi, rado išeitį iš sudėtingos situacijos.

Taigi leiskime vaikams, padedamiems pasakų, savarankiškai augti ir tobulėti savo tempu, o patys būkime laidininkais, per kuriuos iš senovės išminties lobynų iki mūsų vaikų ateina pasaka.