Apie meilę teatrui

Nors Leninas teigė, kad iš visų menų mums svarbiausias yra kinas, mano atveju yra kitaip. Man svarbiausia yra literatūra, be kurios – nė dienos, taip pat nepaprastai žaviuosi muzika, o štai kino filmus žiūriu rečiau nei teatro spektaklius.

Kai studijavau Vytauto Didžiojo universitete, mums reikėjo pasirinkti, kokios meno rūšies dalyko norėtumėte mokytis vieną semestrą, ir mano pasirinkimas buvo teatras. Stengiuosi prie jo pratinti ir savo atžalas, juolab kad dabar tai galima daryti nuo visiškai mažų dienų – buvome net spektaklyje kūdikiams.

Teatras mane žavi savo betarpiškumu – tai, kad prieš akis matai gyvą žmogų, girdi jo kvėpavimą, kad visas veiksmas vyksta čia ir dabar – ne taip, kaip kine, kur atskiros filmo scenos daug kartų nufilmuotos, nugludintos, retušuotos, sumontuotos ir permontuotos, prigrūstos efektų ir panašiai.

O ypatingai ypatingus potyrius dovanoja pojūčių teatras, kurio spektakliuose gali ne tik matyti ir išgirsti, kas vyksta, bet ir pajausti visu savo kūnu, užuosti ir net paskanauti! Aš pati savo vedamuose užsiėmimuose stengiuosi visus penkis pojūčius pajungti, nes man atrodo, kad va tada tai tikrai visu kūnu panyri į tam tikrą patirtį.

Prieš kelis metus dalyvavau Pojūčių teatro tik moterims skirtame rituale „Atvira oda“. Likau absoliučiai sužavėta šiuo dalyves betarpiškai įtraukiančiu renginiu, kuriame mūsų promočių tradicijų išmintis tiesiog persismelkia kiaurai kūną panaudojant regą, klausą, uoslę, skonį, jutimą, ir kuriame puoselėjama man tokia svarbi moterų seserystės rato idėja.

Nuotraukoje – mes su mama prieš pat Pojūčių teatro ritualą.