Sushi, carpaccio, burrito ir cepelinai
Savaitgalį su draugais susiorganizavom sushi vakarėlį. Pamąsčiau, kad kiekvienos kultūros bruožai stipriai reiškiasi visur, net ir maisto ruošimo tradicijose. Jei meksikiečiai tep lep primeta visko, kas jiems skanu, į tortillą, susisuka ir džiaugiasi gyvenimu, tai japonai elgiasi priešingai: kruopščiai, atsargiai, juvelyriškai tiksliai, vos ne po kelis ryžius lipina, dailina savo mažus maistelius… Taip pagaminto sušio nesušlamši pilna burna, tarsi kokį hamburgerį, valgymo procesas taipogi tampa atitinkamu.
Galvoju: ką apie lietuvių kultūrą sako mūsų nacionaliai patiekalai? Riebūs, sotūs, greitai ir ilgam užkemšantys pilvus. Kad esam darbštūs ir neturim laiko valgymui?
Visuomet išmainyčiau cepelinus į spaghetti alla Carbonara, o bulvinius blynus – į jautienos carpaccio. Sushi egzotika įdomi įvairovės dėlei, bet apie burrito ar chili con carne vien pagalvojus iš karto burna seilių prisipildo. Dar viena priežastis, dėl kurios turėčiau gyventi daug toliau į pietus nuo čia: ne tik nuolatinė šiluma ir saulė, ne tik lėtesnis bei tingesnis gyvenimo ritmas, bet ir maistas. Mane taip žavi šiltų kraštų kulinarija, kad berašant pilvas ėmė gurgti. Gerai, kad šiandien pietums tortilla suplanuota.
9 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Aš kažkaip maistui neskiriu daug dėmesio, valgau nes reikia. Ir visiškai vienodai, meksikietiškas ar lietuvių liaudies patiekalas. Svarbu nebūtų mano nemėgstamų produktų! 🙂
Visiškai pritariu pinkcity mintims, bet man pvz. būna ir tokių momentų, kai lietuviškų cepelinų su spirgučiais ir grietine nekeisčiau į jokį kitą šios žemės patiekalą:)
Tiesa, Pauliau, Amerikoj būnant žiauriai norisi tų lietuviškų patiekalų, pvz.
Darėm ir mes sushi vakarėlį. Su visa privaloma atributika, sedėjimu ant pagalvėlių, muzika- na viena draugė buvo grįžusi iš tų kraštų, tad koordinavo procesą. Bet iš gausios kompanijos, ragavusių sushi, jis patiko gal tik 3 žmonėm, įskaitant mane… Kiti tik po vieną gabalėlį ir tesugebėjo praryti. Na ne visia lietuvių skrandžiams šis maistelis…
O aš panašiai kaip tu- man cepelinų iš viso gali nebūti, o Viduržemio regiono virtuvė- niam, dar kiniečių, indų maistas… mmm 🙂
PinkCity žinau, pačiam teko būti. Labiausiai buvau pasiilgęs lietuviško maisto ir lietuviško alaus:) Dauguma amerikiečių tai aplamai valgo visokį šlamštą.
O suši esu ragavęs porą kartų, bet didelio įpūdžio man nepaliko.
Kitoje pusėje gatvės, mexicu burito užeiga, nueinam laikas nuo laiko, už piteką padaro gigantą, štangom vadinam 😀 O dėl amerikos, man irgi pasisekė, už dvie mylių nuo darbo kunigaikščių užeiga, kur gali uzsisakyti išsinešimui arba vietoje pasimėgauti lietuvišku maistu.
Aš Italijoje sapnavau cepelinus ir kepsnius per gražius sapnus ir makaronus per košmarus 🙂
dėl maisto tai laimei šiais laikais daugely šalių gali rasti įvairių virtuvių/patiekalų, bet va gyvenimo ritmas tai jau kas kita.. Kaip trūksta Lietuvoje tos pietietiškos ramybės, mėgavimosi gyvenimu – visi tik lekia skuba suspėt visur, uždirbt dar daugiau pinigų, kuo daugiau visko padaryt.. Bet kam visa tai jei nelieka laiko sau?
Labai skanu greita ir pigu .