Su Mokytojų diena!
Kai eini į mokyklą, labai madinga jos nemėgti, skųstis visiems, kokia kančia joje sėdėti ir kaip mokytojai gadina Tau gyvenimą. O kai nuo mokyklos baigimo praeina kelios dešimtys metų, kai pavyksta atsiriboti nuo kalbų siekiant būti populiariu ir karštų emocinių reakcijų, gali objektyviau įvertinti ten praleistą laiką ir su Tavim dirbusius žmones.
Deja, ne visi prisiminimai yra malonūs, ne visi mokytojai profesionalūs. Kai kurie iš jų savo asmeninio gyvenimo dramas, nuoskaudas ar projekcijas išliedavo ant mokinių. Tačiau kaip gera prisiminti tuos mokytojus, kurie Tavimi tikėjo! Tikėjo kartais netgi daugiau, nei buvai vertas, taip suteikdamas pasitikėjimo savimi, drąsos ir suteikdamas poslinkį gyvenimo keliui.
Vienas iš tokių žmonių, Mokytoja iš didžiosios raidės man buvo Aurelija Pielikienė, mano lietuvių kalbos mokytoja. Nuo mažens mylėjau žodį ir kalbą, nuo pradinių klasių savo mėgėjišką kūrybą publikuodavau spaudoje, bet atėjo paauglystė, užsisklendžiau tapatybės paieškose, pradėjau itin kritiškai vertinti savo rašliavas. Lyg to būtų maža, viena mokytoja (iš mažosios raidės, pavardė redakcijai žinoma) dar pakomentavo: „Rašyk, rašyk, va kai užaugsi, įsuks buitis, vaikai, baigsis visi tavo eilėraščiai“.
O va Mokytoja A. Pielikienė manimi tikėjo. Skatino, padėjo, į visokius konkursus mano kūrybą siuntė. Sėdėdavom abi, arbatą gurkšnodamos, taisydavom tuos mano eilėraščius, repetuodavom, kaip juos skaitysiu auditorijai. Tik jos dėka Prezidentui Valdui Adamkui ranką spaudžiau, kai mano kūryba rinktinėje su kitų jaunųjų talentų buvo išleista, ir Poezijos pavasarėlio laureate tapau. Šioks toks pripažinimas skatino patikėti savimi, kad turiu galių valdyti žodį, ir rašymas iki šiol yra svarbi mano gyvenimo dalis. Gal ne visai poezijos, bet va, nei buitis, nei vaikai nesustabdo nuo rašymo terapijos, kaip kad buvo kai kurių pedagogų pranašauta.
Tariu patį nuoširdžiausią AČIŪ Jums, Aurelija!
Sveikinu su Mokytojų diena Jus bei visus Mokytojus, kurie savo vidinės ugnies kibirkštimis dosniai dalijasi su mokiniais! (va, prašau, kaip poetiškai parašiau)
