Apie gilę ir kantrybę
Taip, kaip mažoje gilėje slypi ne tik galingas ąžuolas, bet ir visa šių galiūnų giria, kaip kiaušinyje miega ne tik padangių paukštė, bet ir visa būsima jos gentis, taip ir mūsų mintyse glūdi visos mūsų ateities galimybės ir neaprėpiamas potencialas būti tuo, kuo labiausiai trokštame tapti.
Kartais pabandome keisti savo įpročius, kurie laiko mus įkalintus dabartinėje realybėje, sukeliančioje nepasitenkinimą ir erzulį, tačiau greitai vėl grįžtame prie minčių, emocijų ir veiksmų, kuriuos kūnas atlieka automatiškai, nemąstant, nes taip lengviau, tam reikia mažiau pastangų, o protas tuo metu vėl gali būti užimtas praeities gromuliavimu arba nerimu dėl ateities.
Tam, kad iš gilės išaugtų ąžuolas, o vėliau – visa giria, reikia tam tikrų sąlygų: žemės, saulės, lietaus, taip pat ir tam, kad taptum tokiu žmogumi, kokiu svajoji būti, reikia laiko, kasdienių pastangų, pastabumo ir kantrybės.
Mokslinių tyrimų rezultatai atskleidžia, jog tam, kad susiformuotų įprotis (kuris yra ne kas kita, kaip specifinės neuronų jungtys smegenyse), prireikia maždaug šešių savaičių. Ar mes turime kantrybės tiek išlaukti norėdami išvysti, kaip iš pasėtos gilės išauga daigas? Na, tai tikrai nėra lengva šiame gausaus vartojimo ir išmaniųjų technologijų laikmetyje, kai esame įpratę atsaką į savo veiksmą gauti žaibiškai, iš karto, tučtuojau.
Todėl kai renkamės, kokį įprotį sąmoningai norime išsiugdyti pirmiausiai, galbūt reikėtų pradėti nuo kantrybės. Turint jos ir valios, galima pasiekti ką tik nori. O kantrybės mokytojų aplink mus – kiek tik nori: ir tas vairuotojas, kuris sunervino ryte važiuojant į darbą, ir įkyrus klientas, ir lėtapėdiškai dirbanti kolegė, o kur dar visi šeimynykščiai… Atspėk, kiek sykių rašant šį įrašą buvau pertraukta dėl neatidėliotinių mažos dukrelės reikalų?
Tad šiandien linkiu pastebėti – kiek Tavyje yra kantrybės, kaip greitai galima Tave išvesti iš pusiausvyros, ir kiek daug situacijų Tavo gyvenime vis kartojasi, tarsi nuoširdžiai norėtų Tave kažko išmokyti. Gal kantrybės?
