Marcel Schwob: Monelės knyga. Vaikų kryžiaus žygis

Nesakyk: dabar gyvenu, rytoj mirsiu. Nedalinki tikrovės į gyvenimą ir į mirtį. Sakyk: dabar gyvenu ir mirštu dabar.
Iš kiekvieno akimirksnio išsunk visa, kas teigiama, ir visa, kas neigiama.

Trumpa ir keista knyga, sudaryta iš daugelių atskirų, bet susijusių pasakojimų. Apie naivumą ir nekaltumą, apie vaikystę ir žaidimą, apie bandymą išsaugoti žvilgsnį į pasaulį vaiko akimis.

Mes tyliai linksminsimės. Cit! Neprieštaraukit! Vėliau žaisim gatvėse ir laukuose ir gausim valgyti visose krautuvėse. O kol kas suaugusieji mus priverstų gyventi, kaip gyvena visi kiti. Todėl reikia palaukti. Ką padarysi, bent jau būsime gerai prisižaidę.

Kalbama simboliais, o skaitant jautiesi, lyg vaikščiotum miglose ir rūkuose, pakilęs virš žemės, truputį kitokiam pasaulyje, kuris galėtų būti, bet nėra. Nors tiesa, vaikų kryžiaus žygis iš tiesų vyko 1212 metais, bet autorius, rašydamas knygą XIX a. pabaigoje, perteikė ne faktus, o numanomas jausenas, sklandžiusias ore apie šį faktą. Ši knyga tikrai nesužavėtų daugumos, todėl rekomenduočiau tik ieškančiam ko nors įdomesnio ir neįprasto.

Taigi vaikas žiūrėjo į Monelę ir tyliai džiaugėsi, nes jos darbas atrodė it žaidimas, o jinai kalbėjo jam paprastus žodžius, neturinčius didelės prasmės. Ji juokėsi šviečiant saulei, juokėsi lyjant lietui, juokėsi sningant. Jai patiko sušilti, sušlapti, sušalti. Jei ji turėdavo pinigų, juokdavosi galvodama, kad eis į šokius su nauja suknele. Jei būdavo be skatiko kišenėje, juokdavosi galvodama, kad visą savaitę valgys sprangias pupeles. Turėdama pinigų stengdavosi suteikti džiaugsmo kitiems vaikams, o kai jos sauja ištuštėdavo, susigūždavo ir pasislėpdavo savo alkyje ir skurde.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.