Lėtai

Šiandien sėdėjau pienėmis tirštoje pievoje po žydinčia obelimi, ore sklandė medžių pūkai ir šarkos, danguje – nė debesėlio, tik kelios lėktuvų paliktos žymės, greta žydėjo alyvos, svarainiai, kaštonas ir vaismedžiai baltais žiedais (kurių nepažįstu, kol nematau vaisių). Iš pradžių skaičiau knygą kramsnodama javainių batonėlį ir užgerdama vandeniu, pro šalį skubėjo žmonės ir man toptelėjo, kad esu tokia laiminga rinkdamasi lėtą gyvenimo būdą, jog panorau dar labiau minimalizuoti savo judesius – išjungiau skaityklę, kad nejudėtų akių obuoliai, užkimšau vandens buteliuką, batonėlis ir taip jau buvo sukramtytas, taigi niekas nebejudino mano žandikaulių.

Ta ramybė, kai nejuda ne tik kūnas, bet ir protas, man yra tobulas laimės patyrimas. Kai bandau vizualizuoti laimingo žmogaus koncepciją, prieš akis stoja lotoso pozoje sustingusio jogo ar joginės vaizdas. Kaip jo priešingybę matau triukšminga didmiesčio gatve skubantį verslininką/-ę, kalbantį per laisvų rankų įrangą, nes rankos jam reikalingos kitiems svarbiems ir neatidėliotiniems reikalams atlikti, nes ji(s) neturi laiko net pavalgyti ir pakankamai išsimiegoti, tiek darbelių, tiek darbų, visą dieną aš skubu!

Gal dėl to niekada nebuvau sporto mėgėja. Mokykloje kūno kultūros pamoka būdavo pati nemėgstamiausia, vis ieškodavau priežasčių nuo jos išsisukti, ir niekur nesportavau, nemoku plaukti ir beveik nemoku važiuoti dviračiu, bėgti apskritai neišbėgčiau turbūt nė puskilometrio, ir žinai ką? Tikrai dėl to nesijaučiu kažkuo prastesnė už tuos rytą vakarą sportuojančius žmones; kai prasilenkiu gatvėje su kokiu bėgiotoju, pažiūriu jam/jai į veidą ir to žmogaus pasidaro gaila, nežinau, atrodo – kam save kankinti? Tiesa, retkarčiais užsiimu joga, bet juk tai – ne sportas, asanų tikslas yra būtent paruošti kūną ilgam sėdėjimui nejudant, kad nenutirptų kojos ir nepaskaustų nugara.

Rašau šį tinklaraštį tikėdamasi pačiai sau aiškiau susikristalizuoti savo laimės paieškas, ir šiuo gyvenimo momentu man atrodo, kad raktas į laimę slypi lėtume. Ryte lėtai pramerkti akis ir leisti sau pasimėgauti buvimu šalia žmogaus, su kuriuo miegi (šiuo metu tai yra mano dukrytė), lėtai papusryčiauti, lėtai pasivaikščioti, lėtai paskaityti, lėtai paruošti šeimai maistą, apsikabinti, pasižiūrėti į akis, pasikalbėti, pabūti. Kuo lėčiau, kuo labiau pasineriant į tai, ką veiki, kuo esi ir su kuo esi.

Lėtai skirti laiko tam, ką mėgsti. Aš mėgstu rašyti. Todėl šiuo įrašu dalinuosi su tavim. Kad neskubėdama/s perskaitytum ir bent sekundei stabtelėtum. Mes visi turime vienodai laiko paroje, ir tik nuo mūsų priklauso, ką su tuo laiku veikiame. Taigi – už lėtumą!