John Gray: Vaikai kilę iš dangaus

Pozityvus auklėjimas pažadina mūsų vaikų sąžinę. Tada jie gerai elgiasi, tačiau nėra besąlygiškai nuolankūs. Gerbia kitus žmones ne iš baimės, o todėl, kad jiems tai malonu. Jie nori ir sugeba derėtis. Mąsto savarankiškai. Vaikai meta iššūkį autoritetams. Jie kūrybingi, paslaugūs, kompetentingi, atjaučiantys, pasitikintys savimi ir mylintys. Naujieji pozityvaus auklėjimo metodai palengvina ne tik vaikų auklėjimą, bet yra labai naudingi patiems vaikams. Didžiausias tėvų džiaugsmas – matyti išsipildžiusias vaikų svajones ir laimingą gyvenimą.

Kai pradėjau skaityti šią knygą, iš pradžių kilo nemažas pasipriešinimas, nes jame dėstomi vaikų auklėjimo principai skiriasi nuo tų, prie kurių šiandien esame įpratę (ir kurių aš, kaip vaikų psichologė, mokau tėvus). Pavyzdžiui, apie vaikų uždarymą kambaryje nusiraminimui arba liepimą jiems ką nors daryti be jokių loginių paaiškinimų. Tačiau kuo toliau skaičiau, tuo labiau pasipriešinimas ėmė tirpti. Žinoma, iš karto ėmiau bandyti taikyti pamokas savo vaikui (vargšas eksperimentinis triušelis!), ir ką gi – veikia!

Gavę truputį pritarimo, tokie vaikai vėl mato teigiamą gyvenimo pusę. Jiems reikia, kad suaugusieji pastebėtų vidinį jų skausmą ir kovą, juos atjaustų ir pripažintų. Apskritai jiems reikia skirti daugiau laiko. Skubindami jautrius vaikus, tik sukeliame didesnį norą priešintis. Jie gyvena kitokiu vidaus laiku.

Vaikų auklėjimas visų pirma yra darbas su savimi, savo emocijomis ir vidiniais skauduliais, ir man ši knyga padėjo atsikratyti kai kurių įsisenėjusių nuostatų, trukdžiusių efektyviai auklėti savo vaiką. Išsirašau čia daug citatų, kad nepamirščiau ir po kurio laiko atsišviežinčiau protą, o tėvams rekomenduoju nesusidaryti klaidingo įspūdžio vien iš ištraukų, bet perskaityti atidžiai visą knygą, esu tikra, kad tam tikri joje dėstomi auklėjimo elementai ras tinkamą vietą jūsų šeimos rutinoje.

Pozityviai auklėjami vaikai tampa paslaugesni, o ginčai, kivirčai ir bausmės tik stiprina jų norą priešintis ir maištauti. Kai vaikams liepiate rodydami savo emocijas, vadovaudamiesi logika, aiškindami priežastis arba grasindami, ilgainiui jūsų pozicijos susilpnėja, o vaikų noras priešintis sustiprėja.

Apibendrinti šie metodai atrodytų taip:
1. Ugdydami paslaugumą prašykite, bet neįsakinėkite.
2. Kad vaikai mažiau jums prieštarautų, gerinkite bendravimą, mokykitės vaikus išklausyti ir puoselėti, bet nesistenkite taisyti.
3. Motyvaciją stiprinkite atpildu, o ne bausmėmis.
4. Siekdami įtvirtinti savo vadovavimą liepkite, venkite reikalauti.
5. Kad išlaikytumėte savo kontrolę, uždarykite vaiką kambaryje, stenkitės jo nemušti.

Jeigu suprantate, kaip skaudinote savo vaikus, atleiskite sau, kaip norėtumėte, kad vaikai nebaustų savęs už klaidas. Prisiminkite, kad visuomet stengiatės, kiek galite. Įgiję naujų žinių neimkite savęs vainoti. Džiaukitės, kad radote naują geresnį auklėjimo būdą negu tas, kuriuo naudojosi jūsų tėvai.

Nustatyti, ar vaikas reiškia jūsų, ar savo emocijas, galima įsigilinus į priešinimosi pobūdį. Jeigu priešinatės vaiko jausmams, galite neabejoti, jog vaikas išlieja tai, kam savyje priešinatės jūs. Jeigu sugebate kantriai, su užuojauta išklausyti, ką jums sako vaikas, jis tikrai išreiškia ne jūsų, bet savo susitvenkusius jausmus.

Leisdami vaikui prieštarauti, tėvai gali jį labiau kontroliuoti.
Toks ryšys palaiko stiprų vaiko norą sekti tėvų pavyzdžiu ir eiti su jų valia išvien, tačiau tuo pat metu leidžia jam laisvai pažinti save, klysti ir pasitaisyti, jausti ir išlieti neigiamas emocijas, daug norėti, bet gauti tai, kas įmanoma, ir derėtis, kad gautų daugiau. Galėdami prieštarauti ir priešintis autoritetui, vaikai suvokia, kad yra kontroliuojami. Jie jaučiasi saugūs, o tai labai svarbu, kad vaikai galėtų normaliai vystytis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.