Katherine Webb: Palikimas
Mano nuotaika pakili. Jaučiuosi paleista į laisvę, tartum kas nupjovė virves, ir aš galiu kilti į orą. Man taip būna šviesiomis neramiomis naktimis. Yra kažkas ypatinga vėjyje, kai jis pučia tamsoje. Tai, kaip jis pralėkdamas brūkšteli, jo nerūpestingumas. Jis tartum sako: Galėčiau tave pasiimti, galėčiau nusinešti, jei panorėčiau. Šis vakaras kažką žada.
Po nuostabios klasikos sugrįžus į šiuolaikinę literatūrą tikriausiai vertinu romaną griežčiau nei reikėtų, bet ką jau čia, nuomonė juk visuomet subjektyvi. Knygoje persipynusios dviejų pagrindinių veikėjų – britės ir jos prosenelės iš Amerikos – gyvenimo istorijos. Tiek jos, tiek kitos jų šeimos moterys turi paslapčių, kurių narpliojimo intriga ir yra pagrindinė romano ašis. Skaitinys nėra nuobodus, nors ir ilgas, tokiam lengvam pasiskaitymui vasarą prie jūros (och, kada tai pagaliau bus!). Nėra jis labai lėkštas ir banalus, bet… net nežinau pati, kodėl nesinori vertinti jo daugiau kaip septyniais balais iš dešimties. Gal kad istorijos pabaiga pakankamai nuspėjama, o kai kurios detalės romane labai neįtikinamos. Na, kad pagrindinė veikėja pagalvojo vienaip, nors nėra jokio pagrindo taip pamanyti, o paskui paaiškėja, kad viskas kitaip.
Yra pora naujesnių antkapių, juose nukalti meškiukai – toli gražu ne dangiški sargai, ir jie atrodo kažkaip ne vietoje. Bet čia ir visa esmė, man regis. Kūdikiui ne vieta kapinėse. Gyvybės, kuri neturėjo galimybės pradėti savarankiško gyvenimo, netektis turi kankinti tėvų sielas. Visos tos sužeistos širdys taip pat palaidotos čia, šalia mažų kūnelių, jas sužeidusių. Tai nusiminimą keliantis vaizdas – aš skubiai permetu akimis vardus ir datas ir virpėdama tolstu nuo to nedidelio liūdno sambūrio.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.