Beata Tiškevič: Vyvenimas

Aš nesu drabužių, stiliaus ar įvaizdžio žmogus. Nesu trumpų mandagių pokalbių ir šypsenėlių žmogus. Man nedaro įspūdžio prabangi mašina ar gražus kostiumas. Svarbiausia man – žmogaus gelmė, vidinės savybės, įdomus pokalbis, kuriame kiekvienas yra išgirstas, gerbiamas ir išklausytas. Tačiau šių dalykų lengvai nepastebėsi. Dėl to mes ir renkamės išorinius blizgučius, kuriais stengiamės padaryti įspūdį.

Beatą Tiškevič pirmą kartą išgirdau kadaise per radiją. Tuomet pagalvojau – ar ji tikrai tokia, ar tik vaidina? (tikrai tokia!) Tuomet pradėjau domėtis jos veikla, ypač smagu būdavo, kai trečiadieniais per pietus man reikėdavo važiuoti iš vienos darbovietės į kitą ir kaip tik tuo metu per Žinių radiją transliuodavo Beatos vedamą laidą Moterys kalba. Todėl pamačiusi, kad draugė skaito jos parašytą knygą, nekantravau greičiau ją paimti į rankas. Pradžia truputį šokiravo – kaip galima taip atvirai pasakoti apie nelabai susiklosčiusius santykius su mama, juk ji irgi tikriausiai šį kūrinį skaitys?! Tačiau įsibėgėjusi supratau, kad visa knyga ir yra tai – viešas stiprus skausmingas atviras savo asmenybės apnuoginimas, nieko neslepiant (nors ką mes galim žinoti) ir nieko nepagražinant. Tarsi išpažintis apie savo nueitą kelią gludinant charakterio kampus, darant klaidas, laižantis skaudulius ir mokantis kurti santykius su žmonėmis.

Į profesionalumą aš visuomet žiūrėjau šiek tiek kitaip, negu mane mokė. Niekuomet nesiekiau profesionalumo, nes profesionalas man asocijuojasi su kažkuo šaltu, tobulu, nenuoširdžiu, bet šauniu, patinkančiu visiems. Man taip neišeina. Aš visose profesijose ieškojau savęs, galvodavau, kaip tai, kas aktualu man, gali įsikomponuoti vedant renginius, kuriant vaidmenį ar rašant straipsnius. Visuomet norėjau siųsti žmonėms tam tikrą žinutę – dažniausiai meilės ir šviesos. Nemačiau tikslo jų tiesiog tuščiai juokinti, norėjau, kad tas pokštas pakeistų jų nusistatymus vienu ar kitu klausimu.

Kai kuriais klausimais labai lengvai susitapatindavau su autore – na, ne veltui juk mane ir žavi jos veikla bei bendravimo būdas, matyt, yra kažkas bendro. Nuobodžiausia būdavo skaityti apie nelaimingą meilę, jos kelius ir klystkelius – nežinau, gal dėl to, kad esu vyresnė (ar ir brandesnė?), tie visi seiliojimaisi ir snargliojimaisi nuskambėjo taip, lyg norėtųsi pasakyti – palauk, vaikeli, bus dar tų meilių, ir ne viena… Kažkodėl man atrodo, kad jei Beata Tiškevič šią autobiografinę savo gyvenimo atkarpą būtų aprašiusi, tarkim, sulaukusi keturiasdešimties, o dar geriau – šešiasdešimties, ta pati meilės istorija nuskambėtų visai kitaip. Na, bet ji parašė neturėdama nė trisdešimties ir aš tuo džiaugiuosi; kaip suprantu, knyga pakankamai populiari, o Beata joje ne tik apie save pasakoja, bet ir motyvuoja imtis savo asmenybės tobulinimo bei užkrėsti feminizmo idėjomis, tad jei nors kelios jaunos merginos pakeis savo gyvenimą į šviesesnę pusę, autorės misija bus įvykdyta.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.