Apie skaitančius vaikus

Mano draugai ir pažįstami dažnai stebisi išgirdę, kaip puikiai ir laisvai mano penkiametis sūnus skaito. Nežinau, kiek tame yra paveldėjimo priežasčių – jis, lygiai kaip ir aš, negali ramiai pažvelgti į raides jų neperskaitęs: valgydamas skaito ant maisto pakuočių užrašytas produktų sudedamąsias dalis, eidamas gatve – parduotuvių iškabas, taip pat nelabai mandagiai elgiasi žiūrėdamas man per petį, kai su kuo nors susirašinėju telefone. Visgi esu įsitikinusi, kad lemiamą įtaką daro aplinka – ne per prievartą į galvą kalamos raidės ir skiemenys, o tai, ką vaikas mato ir girdi. Banali tiesa, bet tikrai mokomės iš pavyzdžio.

Mūsų namuose yra daug knygų. Svetainėje – didžiulė lentyna, sūnaus kambaryje – jo bibliotekėlė. Kur nors – prie lovos ar ant sofos visuomet laukia mano bei vyro skaitomos knygos bei elektroninės skaityklės. Vaikas žino, kad mums vienas didžiausių malonumų yra atsipalaidavimas su knyga, tai netgi pasiteisinimas kol kas nesiimti kokios kitos užduoties – palauk, dabar aš skaitau! Jei tuo metu sūnui labai norisi mano dėmesio, jis paprašo, kad paskaityčiau savo knygą garsiai (tuomet peržvelgiu artimiausią tekstą, įsitikindama, kad jame nėra itin suaugėliškų temų). Pamenu, susirašinėjome su grupioke ir aš pasiūliau jai atsiųsti kažkokią knygą, kurią ji galėtų skaityti telefone, bet ji parašė, kad tuomet jos vaikas matys ją įlindusią į mobilųjį įrenginį, o ne į knygą, blogai! Taigi, svarbi taisyklė – kad vaikas matytų tėvus skaitančius.

Kitas svarbus ir mūsų namuose savaime suprantamas dalykas – skaityti vaikui. Nuo pat kūdikystės pratiname prie knygų – iš pradžių vartome paveikslėlius, juos paaiškindami, paskui skaitome trumpas istorijas, aptariame jas, keliame klausimus. Vakarinis knygos skaitymas – privaloma kasdienio ritualo prieš einant miegoti dalis. Pastebėjau, kad pastarosiomis savaitėmis sūnus iš anksto atsiverčia ir truputį pats paskaito šįvakar laukiantį skyrių, nekantraudamas sužinoti, kaip rutuliosis istorija. Kartais jis pasirenka pakankamai sudėtingas pagal jo amžių knygas (kaip, pavyzdžiui, neseniai baigta Marko Tveno Princas ir elgeta apie gyvenimą XVI a. Anglijoje), tuomet ilgokai užtrunka sąvokų ir nežinomų žodžių aiškinimasis, bet užtat koks turtingas yra vaiko žodynas! Jis nesako, kad šuo nuėjo, sako, kad nutipeno, klausia, ką aš rekomenduočiau ir ar toks reiškinys egzistuoja.

Biblioteka mums asocijuojasi ne tik su vieta, kur galima pasiimti knygų, bet ir su laisvalaikio praleidimu. Nežinau, kaip kitur, bet mūsų padalinyje vaikams yra patiestas kilimas, pridėta žaislų, stalo futbolas, nuolat vyksta kokios nors parodos, koncertai, kiti renginiai. Ir taip – galybė knygų kiekvieno skoniui! Nuo skirtų mažiausiems, tų kur paspaudi ir šuniukas suloja bei karvutė sumūkia, iki visai nerealių ir nežinia kam skirtų, pamenu, akis užkliuvo už knygos – normalaus storumo knygos – apie tai, kaip suplanuoti norimos lyties kūdikį. Uau.

Na bet dabar ne apie tai. Žodžiu, tėvai skaito patys, tėvai skaito vaikui, vaikas ima domėtis raidėmis, tada jas jungti, ir va – vaikas skaito. Aišku, jei tai yra jūsų siekiamybė. Šiaip vis tiek išmoks skaityti, ne namie – tai mokykloje. Koks skirtumas, keliais metais anksčiau ar vėliau. Aišku, jei esmė yra tik išmokyti skaityti, o ne plius lavinti intelektą, vaizduotę, turtinti žodyną, ugdyti problemų sprendimo įgūdžius, kokybiškai praleisti laiką su šeima ir atsipalaiduoti prieš miegą.

Man labai patinka posakis – nesvarbu, kaip labai stengsitės užauginti kuo geriausią vaiką, vis tiek jis užaugs panašus į jus! To ir linkiu – būti tokiais žmonėmis, kokiais norėtumėte, kad užaugę būtų jūsų vaikai.