Haruki Murakami: Išgirsk vėjo dainą

Kartais pagalvoju, kaip būtų nuostabu gyventi, netrukdant kitiems. Kaip manai, ar tai įmanoma?

Aš jau, tiesą sakant, nebeprisimenu, ar man tikrai kažkada patiko Murakami? Gal toks gyvenimo etapas buvo, kuomet jo kūryba aktualiai atliepė mano jausenas? O gal tiesiog skaičiau geresnius jo kūrinius? Nes paskutines jo knygas imu vien dėl to, kad kažkada, pamenu, mane itin žavėjo šio autoriaus romanai, bet dabar skaitant jokio ypatingo malonumo nejaučiu. Tik laiko gaišimas, duoklė nostalgijai.

Švelnaus pietų vėjo atskraidintas jūros skonis ir įkaitusio asfalto kvapas man sukėlė senus vasaros prisiminimus. Merginos odos šiluma, senas rokenrolas, ką tik išskalbti marškiniai su sagutėmis apykaklėje, baseino tualete surūkytos cigaretės kvapas, neapibrėžta nuojauta – visa tai buvo saldus vasaros sapnas, kuris turėtų niekada nesibaigti. O paskui vieną vasarą (kažin, kurią?) tas sapnas nebepasikartojo.

Tai pirmasis autoriaus romanas, bet kadangi ne juo Murakami išgarsėjo, tiek angliškai, tiek lietuviškai pasirodė tik visai neseniai, po visų tų šlovės metų. Pasakojama apie studentą, leidžiantį vasaros atsostogas gimtojo miesto bare ir naujai pažįstamos merginos lovoje. Į pasakojimą įveliama keistenybių, tokių, kaip šuliniai Marse – vėlesniuose jo romanuose veikėjai net gyvena šuliniuose, tiesa, Žemėje… Bet sakau, kažkaip manęs nei pasakojimas, nei tos keistenybės nesužavėjo.

Vasaros kvapą pajutau po ilgo laiko. Jūros dvelksmą, garlaivio sireną tolumoje, merginos odos prisilietimą, citrininį jos plaukų kondicionieriaus kvapą, sutemų vėją, neapibrėžtus norus, galiausiai – vasaros sapną…
Tačiau viskas mažumėlę, bet jau negrįžtamai skyrėsi nuo praeities, tarsi būtų nukopijuota per slidinėjantį kalkinį popierių.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.