Marcel Proust: Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje
Taip ir mūsų praeitis. Veltui bandytume ją prikelti; visos mūsų proto pastangos būtų bergždžios. Praeitis slypi ten, kur nebesiekia proto galia, – kokiame nors materialiame daikte (pojūtyje, kurį mums teikia tas materialus daiktas), nors mes to net nenumanome. O ar tą daiktą aptiksime prieš mirdami, ar neaptiksime – lemia atsitiktinumas.
Pasak Švedijos Nobelio knygų instituto surengtos apklausos rezultatų, geriausiu visų laikų romanu laikomas M. de Cervanteso Don Kichotas, o antruoju po jo – Marcel‘io Proust‘o romanų ciklas Prarasto laiko beieškant. Pirmąją jo knygą Svano pusėje kažkada buvau pradėjusi klausyti audioknygos pavidalu, bet visgi esu labiau skaitytoja, nei klausytoja, ir klausytis nepabaigiau. Todėl dabar ėmiausi skaitymo.
Daug yra meilės atsiradimo būdų, daug šios šventos ligos paplitimo veiksnių, bet efektyviausias iš jų, žinoma, yra vienas – tas didysis nerimo dvelksmas, kuris kartais plūsteli į mus. Ir tuomet burtas ištrauktas: mes pamilsime būtybę, su kuria mums tą akimirką gera. Ji net nebūtinai mums turėjo prieš tai patikti labiau negu kitos ar bent tiek pat kiek kitos. Tereikia, kad potraukis prie jos taptų ypatingas. O jis bus ypatingas, jei – tą akimirką, kai mes tos būtybės pasigesime, – vietoj jos žavesio teikiamų malonumų siekimo staiga mumyse atsiras nerimastingas pačios tos būtybės geidimas, absurdiškas geidimas, kurio pagal šio pasaulio dėsnius neįmanoma patenkinti ir kurį sunku pagydyti, – beprotiškas ir skausmingas geidimas ją turėti.
Ciklo apžvalgoje teigiama, kad šio kūrinio grožį ir prasmę gali suvokti tik perskaitęs visas septynias knygas, tai… gal dėl to aš ir nepajutau kažkokio įspūdingumo po pirmojo romano. Taip, jis puikus – rašytojas subtiliai giliai prasiskverbia į žmogaus sąmonės gelmes, sukiojasi atminties labirintuose, perpranta žmonių charakterius ir jų tarpusavio ryšius, tačiau kol kas man tikrai būtų sunku tai pavadinti geriausiu skaitiniu. Bet visgi esu pasiryžusi keliauti su Proust‘u toliau.
Mums pažįstamos vietos yra ne tik erdvės pasaulyje, kur mes jas nukeliame patogumo dėlei. Jos tėra plonas sluoksnelis bendrame įspūdžių klode, sudarančiame mūsų tuometinį gyvenimą; kurio nors vaizdo prisiminimas tėra kurios nors akimirkos apgailėjimas; ir namai, keliai, alėjos, deja, praeina kaip ir metai.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
