Loreta Kavolė: Žiogo ir skaičiuotojo nuotykiai

Paukščių klausytoja buvo įsikūrusi namelyje ant jūros kranto, primenančiame didelį lizdą, tik su stogeliu nuo lietaus, supintu iš liaunų medžių šakelių. Ji buvo labai miela ir niekuo nesiskyrė nuo kitų moterų, išskyrus tai, kad ant galvos nešiojo milžinišką skrybėlaitę-lizdą, kuriame knibždėjo įvairiausių paukščių. Vieni jų atskrisdavo, kiti išlėkdavo, visi keldami didžiausią erzelynę. Tačiau toks bruzdėjimas Jorės, atrodė, nė truputėlio netrikdė.

Tarp vaikiškos klasikos knygų įvairumo dėlei retkarčiais įterpiame ir kažką modernesnio – netgi lietuviško. Deja, šį kartą, bent jau manęs, laukė nusivylimas – visų pirma, pavadinimas klaidinantis – Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiams istorijoje tenka gal koks ketvirtadalis pasakojimo, jeigu ne mažiau. Visa knyga pilna viena su kita nesusijusių pasakų, kurias labai dirbtinai bandyta susieti tarpusavyje, ir tas dirbtinumas šlykščiai veliasi burnoje. Gėrimas, kurio paragavęs imi skraidyti – įvadas į narkotikų pasaulį? Galiausiai iš viso pabaigoje sumakaluota ir privelta klaidų – sumaišyti gyvūnų vardai, net vaikas tai pastebėjo. Knygą gelbėja tik išradingos Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijos, kurias gali tyrinėti ir nagrinėti ne vieną minutę. O šiaip – nepatiko.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.