Apie kasdienę laimę

Ne paslaptis, kad, kaip ir sufleruoja mano tinklaraščio pavadinimas, vienas iš svarbiausių tikslų mano gyvenime – surasti laimę ir būti laiminga. Šiam tikslui įgyvendinti skyriau daug laiko ir pastangų – turbūt net ir universitete psichologiją dėl to šešerius metus studijavau, ir be galo daug knygų perskaičiau, ieškojau, analizavau, lyginau, bandžiau, kaip įvairūs teoriniai dalykai veikia praktikoje. Ir kažką atradau.

Jau turbūt koks pusmetis kaip telefone naudoju programėlę, kuri atsitiktiniu laiku tris kartus per dieną paprašo manęs įvertinti, kiek tuo momentu esu laiminga. Statistika stulbinanti – iš 10 maksimalių balų beveik visuomet duodu 10, devynetą retkarčiais spusteliu – dažniausiai dėl prastos fizinės savijautos (programėlė klausia, kai man siaubingai skauda galvą), kartą teko vertinti savo laimę iš karto po patirtos automobilio avarijos, tuomet berods 8 parašiau (nes, na, niekas nebuvo sužalotas, tik kelios dviejų automobilių detalės, ir dėl deklaracijos pildymui sugaišto laiko truputį į masažą pavėlavau – ar tai nelaimė?).

Dažnai žmonės apie laimę galvoja kaip apie kažką didingo, euforiško, gigantiško, gyvenimą sukrečiančio. Na, bet tam juk ir yra atskiri terminai – euforija, palaima. Ar aš norėčiau nuolat patirti euforiją? Tikrai ne, nors jos dovanojamas akimirkas ir labai vertinu bei ilgai atsimenu.

Taip pat žmonės daro klaidą, mąstydami apie sunkiai pasiekiamus dalykus, kurie, jų nuomone, suteiktų jiems laimės – jei / kai turėsiu milijoną, pasistatysiu namą, susilauksiu vaikų, vaikai išeis gyventi atskirai, išskrisiu atostogauti į Maldyvus. Ši tendencija nukelti numanomos laimės akimirką į ateitį klaidina žmones, neleisdama įvertinti dabarties laimės (kurią jie dažnai per vėlai idealizuoja jai praėjus – ech, tie laikai, kai buvau jaunas, kai dar neturėjom vaikų, kai nebuvau patyręs insulto, kai gyvenom tame mažame butuke ir tilpom dviese į viengulę lovą).

Nuolatinis savęs sugrąžinimas į dabarties momentą, neidealizuojant nei praeities, nei ateities, ir padeda jaustis nuolat laiminga. Kadangi gyvename išmaniųjų technologijų amžiuje, kodėl gi nepasitelkus jų – tarkim, mano naudojama programėlė kasdien atlieka tris funkcijas: pirma, kaip jau minėjau, paprašo tris kartus per dieną įvertinti savo laimingumą (kas jau savaime priverčia bent akimirką susimąstyti – ar tikrai yra kažkas, dėl ko negalėčiau pavadinti savęs visiškai laiminga? Būtent dabar, šią akimirką?), antra, tris kartus per dieną atsitiktiniu laiku pasiūlo nusišypsoti (visada mielai tai padarau), o vakare paprašo įvertinti tris dalykus, dėl kurių jaučiu dėkingumą.

Apie kiekvieno šių dalykų svarbą laimei galėčiau nesustodama paisyti po porą valandų, bet nemėgstu rašyti ilgų tekstų. Šie dalykai yra paprasti, pernelyg paprasti, kad žmonės patikėtų, jog jie galėtų veikti. Bet jie veikia. Bent jau aš tikrai esu labai laiminga. To linkiu ir Tau!