Sara Maitland: Tylos knyga
Žinome taip nedaug. Niekas nenori apie tai kalbėti. Gyvename kultūroje, kur senėjimo procesas kelia siaubą ir moterys skatinamos vartoti dirbtinius hormonus, kad nepatektų į šią magišką būseną. Bet šis reiškinys būdingas ne tik mūsų laikams. Vidutinio amžiaus ir menopauzę išgyvenančios moterys visiškai neminimos ir daugumoje mitų bei liaudies pasakų – iš pradžių esi princesė ir motina, paskui dingsti ir vėl atsirandi kaip senė.
Nuostabi knyga apie vieną labiausiai mane šiuo metu dominančių aspektų (procesų?) – tylą. Autorė paskyrė (ir vis dar tebeskiria) ne vienerius metus šio fenomeno tyrinėjimui: kokia gali būti tyla, ką ji duoda (ir ką atima), kaip ji veikia tylą išgyvenantį žmogų. Pati nekantraudama laukiu to gyvenimo etapo, kai vaikams paaugus ir įsipareigojimams šeimai sumažėjus galėsiu skirti nemažą laiko tarpą (tobula būtų pradėti nuo 40 dienų ir naktų) nepertraukiamai tylai. Kol kas mėgaujuosi tyla pamažiukais, kaip prabanga, ir labai ją vertinu.
Mūsų triukšmo apsėstoje kultūroje labai lengva pamiršti, kokia daugybė svarbiausių gamtos jėgų, nuo kurių priklausome, veikia tyliai – visuotinė trauka, elektra, šviesa, potvyniai, nematoma ir negirdima viso kosmoso suktis.
Pažįstu žmonių, kuriems tyla asocijuojasi su kažkuo baisiu, tarsi kažko gyvenime trūktų, stigtų, tad tos minutės, kai jie su niekuo nešneka, užpildomos televizoriaus tarškesiu, muzikos trankumu, socialinių tinklų pypsėjimu ir panašiai. Aš pati kuo toliau, tuo dažniau laikau telefoną išjungtu garsu… na, bet dabar rašau apie knygą. Žodžiu, Sara Maitlanda tylą dievina, o triukšmo negali pakęsti. Ji tyrinėjo save tyloje ir tylą savyje keisdama buvimo vietą – išbandė Škotijos viržynes, Sinajaus dykumą, kalnus, miškus, sensoriką slopinančią kapsulę, kvakerių susirinkimus, grupines budistų meditacijas ir panašiai. Potyriai įkvepiantys!
Norėjau įsitaisyti tyloje ir kažkaip apriboti savo pačios lūkesčius – kuo mažiau planuoti, kurti, vadovauti, tvarkyti savo dienas. Kuo daugiau patirti, jausti, gyventi, būti. Savanoriškai į tylą pasitraukusių žmonių patirtis rodo, kad prireikia šiek tiek laiko, norint joje įsikurti. Žinoma, laikui bėgant tyliau netampa, bet pats labiau prisitaikai prie tylos. Kitaip nei garsas, dūžtantis tau į ausis, tyla yra vos pastebima. Kuo daugiau ir ilgiau tyli, tuo geriau įsiklausai į tylutėlius jos garsus, tad pati tyla visuomet nepastebimai pasprunka lyg laukinis žvėriukas.
Knygoje rašytoja dalinasi nagrinėtų literatūros šaltinių apie atsiskyrėlių ar kitų žmonių, išgyvenusių tylą, analize, lygina juos tarpusavyje, svarsto, prieina pakankamai originalių ir (bent jau man) niekad anksčiau negirdėtų ir nežinotų išvadų. Perskaičiusi jas viduje sau sušukdavau oho! ir tvirtai nuspręsdavau, kad ši knyga mano vertinimo skalėje verta dešimtuko. Bet trukdė keli aspektai, kuriais su rašytoja nesutinku – apie miškų reikšmę žmogui (ji teigia, kad miškas baugina, kad žmonės yra linkę jo šalintis, man – priešingai, miškas – pati stebuklingiausia ir labiausiai mane traukianti stichija, savo 40 tylos parų svajoju praleisti būtent miške), taip pat pernelyg didelis religingumas ir pamaldumas. Taip iki pabaigos ir svarsčiau – 9 ar 10, 9 ar 10? Visgi manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje ši knyga man davė tikrai reikšmingai daug, neatmetu galimybės dar kartą ją skaityti ateityje, tad…
Ir čia, staiga ir gana netikėtai, nejučia perjungiau bėgį ar panašiai. Manęs ir kraštovaizdžio nebeliko, visa tapo viena, lyg man kas būtų nupūtęs odą. Negana to, molekulės ir atomai, iš kurių esu sudaryta, tarytum vėl susijungė su molekulėm ir atomais, iš kurių sudarytas visas likęs pasaulis. Jutau absoliutų ryšį su viskuo. Toji akimirka truko labai trumpai, bet persmelkė viską. Nuo tada, kai dar buvau visai maža, neprisimenu patyrusi tokio išskirtinio pojūčio, kai jautiesi neatskiriama visa ko dalimi.
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.
