Julian Barnes: Gyvenimo lygmenys
Pyktį galima išlieti ant draugų. Už tai, kad neranda reikiamų žodžių, už tai, kad per daug įkyrūs ar atrodo froideur. O kadangi sielvartaujantieji retai žino, ko nori, o tiktai ko nenori, todėl dažnai skaudina kitus arba patys įsiskaudina. Kai kurie draugai skausmo bijo nelyginant mirties. Jie vengia tavęs tarsi bijodami užsikrėsti. Kartais, patys to nesuvokdami, pageidauja, kad tu pagedėtum už juos. Dar kiti apsimestinai linksmai teiraujasi praktinių dalykų.
Paskutinė skaityta Tarnaitės išpažintis buvo apie skausmingai išgyvenamą netektį ir pamaniau, kad norėčiau dar gilesnės, dar aštresnės ir atviresnės knygos šia tema. Ir atsitiktinai radau Barnes‘o, kurio Pabaigos jausmas man labai patiko, kūrinį, parašytą mirus jo mylimai žmonai. Pradėjau skaityt ir nesupratau, ar čia kažkoks pokštas, ar knygos puslapiai sumaišyti su kažkurios kitos, nes pirmojoje jų pusėje rašoma apie oro balionus, fotografiją, seniai vykusią nelaimingos meilės istoriją ir nieko apie sielvartą, mirtį ir gedulą. Taip ir likau nesupratusi kame čia reikalas (na, norint sąsajų visuomet gali surasti, bet…), ir vien dėl to negaliu duoti knygai dešimties balų.
Tariesi, kad Antrieji Metai nebus blogesni negu Pirmieji, ir įsivaizduoji, kad esi jiems pasiruošęs. Manai, kad jau pažinai visas skirtingas skausmo rūšis, kokias tau gali tekti kentėti, ir kad dabar tai būsiantis tik pasikartojimas. Bet kodėl pasikartojantis skausmas turėtų būti mažesnis? Po pirmųjų pasikartojimų susimąstai apie visus tavęs ateityje laukiančius pasikartojimus. Sielvartas yra negatyvus meilės atspaudas, ir jeigu metams bėgant meilė auga, tai kodėl neturėtų augti sielvartas?
Na, o antroji knygos pusė – nuostabi. Tiesa, ją galėčiau rekomenduoti tik neseniai netektį patyrusiems ar vis dar sielvartaujantiems skaitytojams, nes kitu atveju rašytojo žodžiai gali pasirodyti pernelyg slegiantys, hiperbolizuotai skausmingi ar tiesiog nesuprantami. Tuo tarpu gedinčiam žmogui jie – kaip medus, gydantys ir guodžiantys. Nes kai sielvartauji, dažnai atrodo, kad aplinkiniai tavęs nesupranta, keistai elgiasi (Barnes‘as pagal tai juos išskirto į kelias kategorijas), ir kartais imi abejoti, ar pats nepraradai sveiko proto. Kadangi rašytojas visiškai emociškai apsinuogina, tampa lengviau nuo žinojimo, kad tavo jausmai, mintys ir patirtys visai normalios, nes štai ir kitas tai išgyveno.
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.
