Andrius Tapinas: Maro diena
Antrojo Kauno forto kieme nuo seno žiojėjo duobė. Kiekvienas naujai paskirtas įgulos vadas iškilmingai pažadėdavo ją užtaisyti ir pavesdavo tą darbą tvirtovės kvartirmeisteriui, bet nežinia kodėl duobė žiojėjo kaip žiojėjusi, sukeldama juoką kareiviams, kai į ją įpuldavo maisto atgabenusio vežimo ratas ir vadeliotojas pratrūkdavo keiktis. Kažkoks šmaikštuolis pajuokavo, kad Kauno forte duobė bus tol, kol sprando nenusisuks koks nors generolas.
Atsimenu atsimenu, kokia sužavėta buvau Vilko valanda, bet per pastaruosius metus įspūdžiai ėmė blankti ir pradėjau manyti, gal ten tikrai viskas perdėm komercializuota ir nėra tas Tapinas toks jau geras rašytojas. Ir tada pasiėmiau Maro dieną. Ne, visgi jis yra geras rašytojas! Ir Maro diena man patiko netgi labiau už savo pirmtakę, kažkaip jaučiasi toks plunksnos tvirtumas, žodžio užtikrintumas, kurio Vilko valandoje keletoje vietų buvo pritrūkę, tarsi ranka būtų sudrebėjusi jas rašant.
Įtampa, išlaikanti ir nepaleidžianti iki galo, kelios meistriškai supintos siužeto linijos, įtikinantys veikėjai, be to, Kaunas, mano miestas! Ir visos tos mistinės mitinės būtybės, keistos veikėjų supergalios, kovų ir mūšių aprašymai, paslaptys ir intrigos… O kaip gražiai aprašyta egzotiška Konstantinopolio atmosfera, tiesiog gėrte gėriau tuos vaizdus, kvapus ir garsus. Drąsiai giriu ir liaupsinu šį kūrinį, nes jis to vertas.
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.
