2016 m. vasarį žiūrėjau
Kaip Hektoras laimės ieškojo (Hector and the Search for Happiness) – norėjosi ko nors lengvo, nesudėtingo, pozityvaus, bet ne visiškai saldaus ir banalaus. Ir šis filmas – kaip tik toks! Ne holivudinis, bet su laiminga ir pakankamai nuspėjama pabaiga. Žodžiu – kai nesinori savęs varginti. 3 balai iš 5.
Atsiskyrimas vardan išlikimo (Detachment) – bijojau, kad bus eilinis banalus utopinis filmukas apie tai, kaip tobulas mokytojas atvyksta į blogiukų mokyklą ir visus paverčia šaunuoliais, tačiau jis toks nebuvo. Priešingai – tai nepaprastai jautrus, skaudus ir netgi žiaurus kūrinys apie realybę, kurios, deja, dažnai nepavyksta pakeisti, nes viskas nėra taip paprasta, viskas turi gilias priežastis. Pakankamai sunkus filmas, tačiau vertas žiūrėjimo. 4 balai iš 5.
Išvirkščias pasaulis (Inside Out) – nuostabus animacinis filmas apie tai, kas vyksta mergaitės galvoje – kaip dėl valdymo pulto kovoja emocijos, kokios pagrindinės dalys sudaro asmenybę, kas vyksta su prisiminimais, vaizduotės pasaulyje ir sapnų fabike. Toks tiesiog psichologijos pradžiamokslis, nuspalvintas jautria emocijų potekste. Labai patiko. 5 balai iš 5.
Džoja (Joy) – jei žiūrėsi filmą kaip amerikietiškos sėkmės įgyvendinant svajonę istoriją, jis greičiausiai pasirodys banalus, nuobodus ir nuspėjamas. Pradžioje Džoja vargsta, sukdamasi aplink namus, besiriejančius tėvus, mažus vaikus ir buvusį sutuoktinį, tebegyvenantį jos rūsyje, taigi galima lengvai nuspėti, kad pagal holivudišką scenarijų pabaigoje matysime ją kaip karalienę, įveikusią visus sunkumus ir besimėgaujančią prabangiu gyvenimu. Tačiau man filme buvo įdomiausia ne tai, o bandymas pažvelgti į Džoją kaip į trapią moterį, mylinčią šeimos mamą ir kūrėją. Kokie dalykai iš tiesų suteikia jai laimės? Kokie dalykai suteikia moteriai laimės? 4 balai iš 5.
Kartą Laukiniuose Vakaruose (Once Upon a Time in the West ) – senukas vesternas, tikrų tikriausia klasika, o vesternai man labai patinka – kažkaip mėgstu įsivaizduoti, kaip aš gyvenčiau ten ir tais laikais… Filmas puikus, su netikėtais siužeto vingiais, su gražuole Claudia Cardinale ir įtikinamais personažais. Patiko, kad nebuvo standartinės banalios meilės istorijos, nepatiko, kad filmas toks ilgas. 4 balai iš 5.
Už saują dolerių (A Fistful Of Dollars) – tęsiam spageti vesternų žiūrėjimą, pradėjom vadinamąją dolerių trilogiją. Pirmasis filmas nelabai koks, man tik įspūdį paliko jaunas Clint‘as Eastwood‘as, kituose filmuose jau nebe toks jaunas… Veiksmas vyksta Meksikoje, namai mūriniai, visai ne ta Laukinių Vakarų dvasia. 2 balai iš 5.
Keliais doleriais daugiau (For a Few Dollars More) – keliauja Clint’o Eastwood’o įkūnijamas veikėjas toliau, šįkart nebe tokių altruistinių tikslų vedamas, kaip pirmame trilogijos filme, o tiesiog ketindamas užsidirbti nemažą sumelę pinigų gaudydamas nusikaltėlius, už kurių galvas siūlomas nemenkas atlygis. Vėl šaudo gaudo, spendžia spąstus ir pats į juos pakliūna, žodžiu, veiksmas vyksta. Jokios moters, tik trumpai šmėžtelinti pagrindinio nusikaltėlio prisiminimuose. 3 balai iš 5.
Geras, blogas ir bjaurus (The Good, the Bad and the Ugly) – mūsų dolerių trilogijos kulminacija, vesternų klasika. Nemažai susieta su JAV pilietiniu karu, pagrindiniams veikėjams teko pabuvoti abiejų pusių stovyklose. Vėl jokios moters, taigi ir jokios meilės. Nesilioviau lyginusi su Kartą Laukiniuose Vakaruose, tų pačių autorių sukurtu po poros metų, ir pastarasis man visgi žy miai labiau patiko. Taigi 3 balai iš 5.
Nuostabi Žalioji (La Belle Verte) – suintrigavo tai, kad vos sukurtas filmas uždraustas rodyti Prancūzijoje, paskui – per Rusijos televiziją. Jį rekomendavo ne vienas Rainbow Gathering dalyvis. Pati filmo idėja tikrai nuostabi, skatinant atverti žmonių akis ir pabusti iš visuomenės, valdžios ir dar kažkieno (nežinau tų visų konspiracijos teorijų) pučiamos miglos apie tai, kad mes puikiai gyvename savo pridususiuose miestuose, iškamuoti streso ir maitindamiesi chemijos prifarširuotais produktais. Tačiau šios idėjos išpildymas… toks… net nežinau, kaip įvardinti. Sakyčiau komiškas, bet kas nors man galėtų kontrargumentuoti, kad čia ir yra komedija. Aktoriai vaidina žiauriai mėgėjiškai, daug detalių visiškai suprimityvinta ir net juokas neima. 2 balai iš 5.
Grėsmingasis aštuonetas (The Hateful Eight) – esu kažkur skaičius, kad visuomet žmonės linkę galvoti, jog praėjusių laikų / kartų žmonės būdavo kvailesni, mažiau sugebantys ir menkesni. Nors suvokiu, kad ir apie mus kažkas ateityje taip galvos, bet vis tiek žymiai labiau vertinu šiuolaikinių autorių knygas ar filmus, nes jie atrodo esantys tobulesni. O gal tiesiog artimesni mūsų mąstymo būdui? Ir šįkart, po serijos klasikinių vesternų iš septyniasdešimtųjų pažiūrėjus vesterną, kuris buvo visuomenei pristatytas vos prieš keletą mėnesių, likau žymiai labiau sužavėta, nei tais senaisiais. Tiesiog sunku buvo atsitraukti, koks įdomus! Truputį jaudinausi, ar naktį nesapnuosiu Daisy’ės Domergue, ypač iš paskutiniųjų scenų, bet kol kas nepasitaikė. 5 balai iš 5.
