Christophe André: Ramybė

Zirzimas trunka kelias sekundes, paskui nutyla: vabzdys rado, pro kur išskristi. Po jo skrydžio tyla girdėti dar labiau. Lieka keistokas įspūdis. Kaip vadinamas tas švelnumas be aiškios priežasties, jausmas, kad viskas savo vietose ir tau nieko daugiau nebereikia? Ar tai yra ramybė?
Taip, tai ji. Tai be galo malonu. Šiek tiek skiriasi nuo laimės: nėra pasitenkinimo ar išsipildymo jausmo. Tai ir ne džiaugsmas: neapima jaudulys, noras judėti, dainuoti, pulti kitiems į glėbį. Ne, tai tiesiog darnos tarp tavęs ir pasaulio pojūtis. Jis kyla tuo pačiu metu ir išorėje, ir viduje, jis susijęs ir su kūnu, ir su sąmone. Kaip keistame Fernando Pessoa sakinyje iš Neramybės knygos: „Iki pat sielos gelmių apima gili ramuma, švelni kaip koks nenaudingas dalykas.”
Apima noras sustoti ir mėgautis. Ramus ir tylus tikrumas. Išnyko sienos tarp tavęs ir pasaulio – nebėra ribų, vien sąsajos. Nebėra poreikių, viskas yra čia, jau čia. Tai lyg malonės prisilietimas.

Puiki įtaigi psichoterapeuto knyga, turtinga ne visuomet su didžiosios dalies visuomenės sutampančiomis nuomonėmis, paveiki ir išties raminanti. Nors joje yra ir praktinių patarimų apie tai, kaip keisti save, savo mąstymą norint pasiekti aukštesnio harmonijos gyvenime lygio, man labiausiai patiko meditatyvūs pasakojimai, tiesiog svaiginamai užliūliuojantys, kone įteigiantys skaitytojui ramybės pojūtį. Tikra palaima akims tokius tekstus skaityti, mintims – tokius tekstus gromuliuoti, o jausmų pasauliui – jais persismelkti ir jais gyventi. Rekomenduoju.

Ramybė yra dabarties ramumas, taip pat taikos su praeitimi išgyvenimas ir pasitikėjimas ateities akimirkomis, o iš to kyla stiprus nuoseklumo, susitaikymo, galios priimti tai, kas bus, pojūtis. Todėl ramybė yra daugiau negu tykuma, kaip ir laimė yra daugiau negu gera savijauta.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.