Gentinis unikalumas

Gyvendamas tarp žmonių nori nenori kartais save palygini su kitais – šioje vietoje aš silpnesnis, šitoj – stipresnis. Kartais norisi labiau pritapti, būti kaip dauguma, kartais – priešingai, išsiskirti savo unikalumu. Tačiau nors mums kartais norisi didžiuotis ar gėdytis tam tikrų asmeninių savybių, įpročių ar charakterio bruožų, nes jie nesutampa su paplitusiais plačiojoje visuomenėje, atidžiau pažvelgę galime pamatyti, kad jie nėra tokie jau unikalūs – nes mes juos tiesiog paveldėjome arba išmokome karta iš kartos.

Mano giminėje yra labai stipri moteriškoji linija – pradedant nuo prosenelės, kuri, būdama virš devyniasdešimties metų, prikepusi kotletukų bėgdavo (kol šilti) jais pavaišinti savo septyniasdešimtmetės dukros, mano močiutės, baigiant mūsų su mama bendravimu, mat ji man atstoja geriausią draugę, kurios kitos kaip ir neturiu, nes tiesiog nejaučiu tam poreikio.

Šiandien siūdama rankomis suknelę, kurią prieš tai rankomis siuvo ir dėvėjo mano mama, o dar prieš tai – mano močiutė, supratau, kiek daug dalykų, kuriais skiriuosi nuo daugumos savo draugių ar šiaip bendraamžių moterų, atėję būtent iš mano moteriškosios giminės linijos. Jei jau pradėjau nuo siuvimo – tai rūbu kiekiu. Mano rūbai užima keturių durų spintą, nekalbant apie maišuosna sukištus drabužius, kuriems dabar ne sezonas. Skaičiau ne vieną šiuolaikinę knygą apie stilių ir žinau, kad jos visos pataria turėti kuo mažiau, tačiau tarpusavyje derinamų rūbų, geriausia – laikytis dešimties drabužių sezonui taisyklės. O varge, nemeluosiu, aš bandžiau – ne kartą perrūšinėjau rūbus iš krūvos į krūvą, išmetinėjau, atidavinėjau, pardavinėjau, bet – kaip pilna keturių durų spinta, taip pilna. Ir dabar man toptelėjo mintis apie savo mamą, močiutę ir prosenelę – lygiai tas pats! Jos visos (kaip ir aš bei mano sesuo) labai mėgo sukneles, turėjo jų krūvas, tiksliau – keturių durų spintas, jei ne daugiau. Prosenelė buvo siuvėja – turiu jos siūtų suknelių. Tai suvokusi nusiraminau ir pamąsčiau, kad liausiuosi kovoti prieš prigimtį – matyt, mano giminės moterims turėti daug rūbų būtina, nes tik tokiu būdu galime patenkinti savo išvaizdos įvairovės poreikį.

Mes visos mėgstam kiek įmanoma daugiau daryti pačios – virti kompotus, uogienes, šiaip ruošti maistą šeimai, puošti namus, siūti, megzti, nerti, aš dar ir į kosmetikos, muilų bei žvakių gamybą esu pilna galva pasinėrusi, mes visos kerpame savo vaikams, vyrams ir broliams plaukus. Mes su mama dažome viena kitai plaukus, mama tuo tarpu padėdavo močiutei cheminį susisukti. Mes visos niekuomet neturėjome problemų su pinigais, mes niekuomet kvailai neišlaidaujame, mokame taupyti. Mes visos mokame tų pinigų prasimanyti – neleidžiame sau turėti tik vieno pajamų šaltinio. Šalia mūsų beveik visuomet yra stiprūs ir rūpestingi vyrai, kurie leidžia mums jaustis saugioms, mylimoms ir laimingoms.

Kaip gera, kad su amžiumi pagaliau ateina suvokimas apie savo unikalumą kaip teigiamą bruožą. Jaukių artėjančių ir Tau.