Amanda Palmer: The Art of Asking
Everybody struggles with asking.
From what I’ve seen, it isn’t so much the act of asking that paralyzes us—it’s what lies beneath: the fear of being vulnerable, the fear of rejection, the fear of looking needy or weak. The fear of being seen as a burdensome member of the community instead of a productive one.
It points, fundamentally, to our separation from one another.
Amanda Palmer žaviuosi jau seniai, nuo pirmųjų The Dresden Dolls dainų. Dabar ši nuostabi moteris subrendo, parašė knygą ir pagimdė sūnų, tačiau pankiška dvasia ir nenumaldomas troškimas pasitikėti žmonija niekur nedingo, jis tik tapo labiau įsisąmonintas ir suvoktas, o tam, tikiu, nemažai pasitarnavo ir pats knygos rašymo procesas. Jei tokios Lietuvos žiniasklaidos žvaigždutės kaip Andrius Užkalnis ar Ilzė Butkutė viešai ir atvirai pliekia visus prašytojus, ragindami visus visada viską daryti tik už pinigus, ir kuo didesnius – tuo geriau, tai Amanda Palmer, priešingai, ragina prašyti, nebijoti ieškoti jungčių su žmonėmis, nesvarbu, pažįstamais ar nepažįstamais. Ji nesako, kad pinigai yra blogis, tačiau yra kai kas svarbiau už juos – žmogiškumas. Todėl ji šimtąkart mieliau naudojasi couchsurfing‘o paslaugomis nei viešbučiais, net ir dabar, kai turi pakankamai pinigų – nes šaltas beveidis kambarys yra niekas palyginus su galimybe prisiliesti prie kito žmogaus gyvenimo.
Those who can ask without shame are viewing themselves in collaboration with—rather than in competition with—the world.
Asking for help with shame says:
You have the power over me.
Asking with condescension says:
I have the power over you.
But asking for help with gratitude says:
We have the power to help each other.
Knygoje autorė pristato savo gyvenimo filosofiją, kuri apima tiek įdomų požiūrį į kūrybą ir meną, tiek į žmones ir santykius tarp jų, tiek į prašymo, davimo ir gavimo procesus. Ji nagrinėja, kodėl žmonėms ir netgi kartais jai pačiai taip sunku prašyti, kas už to slypi, kuo skiriasi prašymas nuo maldavimo ar reikalavimo (galimybe priimti atsakymą ne ir galios pasiskirstymo santykiu), taip pat iki ašarų nuoširdžiai aprašo savo kaip menininkės bei kaip asmenybės augimo kelią nevengdama itin intymių detalių. Skaitant apie kai kuriuos skaudulius, atrodo, padarytum bet ką, kad dabar galėtum apkabinti autorę, tačiau smagu žinoti, kad jos gyvenime visuomet buvo minios žmonių, kurie iš tiesų ją tomis akimirkomis apkabindavo. Mums visiems šimtąkart labiau reikia apkabinimų nei pinigų.
There’s a difference between wanting to be looked at and wanting to be seen.
When you are looked at, your eyes can stay blissfully closed. You suck energy, you steal the spotlight. When you are seen, your eyes must be open, as you are seeing and recognizing your witness. You accept energy and you generate energy. You create light.
One is exhibitionism, the other is connection.
Not everybody wants to be looked at.
Everybody wants to be seen.
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.
9 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Seniai noriu perskaityti. Pdovanosiu šią knygą sau Kalėdų proga 🙂
Verta 😉
Čia mano viena mėgstamiausių knygų. Nieko nežinojau apie Amandą prieš ją skaitydama, kažkas parekomendavo knyga ir jos muzika iš tiesų ne mano stiliaus. Labai patiko jos atvirumas, požiūris ir drąsa būti matomai. Manau darbas statula itin pasitarnavo. Tikrai sutinku, kad žmonėms lengviau duoti negu prašyti. Nors kai pagalvoji, tai kas blogiausio gali nutikti. Na pasakys žmogus tau ne, bet atrodo, kad pralaimėjęs būsi kažkokį savigarbos mūšį. Ir šiaip būti meninkais nelengva, nes visi įsivaizduoja, kad tu kažko neužsitarnavai nes nepasiūlai kažkokių apčiuopiamų ir suprantamų rezultatų. Tiesiog kuri ir nori gyventi iš savo kūrybos.
Man patiko pavyzdys su donuts.
Taking the donuts is hard for a lot of people.
It’s not the act of taking that’s so difficult, it’s more the fear of what other people are going to think when they see us slaving away at our manuscript about the pure transcendence of nature and the importance of self-reliance and simplicity. While munching on someone else’s donut.
Maybe it comes back to that same old issue: we just can’t see what we do as important enough to merit the help, the love.
Try to picture getting angry at Einstein devouring a donut brought to him by his assistant, while he sat slaving on the theory of relativity. Try to picture getting angry at Florence Nightingale for snacking on a donut while taking a break from tirelessly helping the sick.
To the artists, creators, scientists, non-profit-runners, librarians, strange-thinkers, start-uppers and inventors, to all people everywhere who are afraid to accept the help, in whatever form it’s appearing,
Please, take the donuts.
Ne veltui Užkalnis ir Ilzė – dešinieji. Vertybiniai skirtumai 🙂
Dėl Užkalnio ir Ilzės, tai manau jie labiau pabrėžia, kad jų veikla yra darbas ir už tai jie gauna pinigus. Kurių ir prašo. Taip išeitų nemokamų paslaugų prašyt gerai, o pinigų tai ne. Tas pats art of asking, tik iš kitos pusės. Amanda, kad išleist albumą irgi paprašė pinigų iš gerbėjų ir surinko daugiau nei milijoną.
Na ne, iš to, ką rašo apie knygą, Užkalnis su Ilze ir Amanda yra skirtingose barikadų pusėse, nes pirmieji prašo atlygio, mainų, o antroji yra už žmonių santykius, kuriuose nebijoma prašyti, kad ir neturint nieko mainais tuo metu, ir už visuomenę, kurioje galime vieni kitais pasikliauti, nes.. žmogiškumas.
Nežinau apie Užkalnį, bet Ilzė tikrai daro daug nemokamų dalykų, kaip kad ir paskaitos mokyklose ir nesiima projektų, kurie jai nepriimtini. Manau jie tiesiog nori perduoti žinutę, kad nieko blogo už savo kūrybą ir laiką gauti atlygį. Nes patikėkit kiek atsiranda nemokamų kaulytojų ir visi įsivaizduoja, kad žmogiškumo vardan turi visiems padėti. Galbūt tu padedi keliems, bet neturi laiko visiems padėti ir turi kitų prioritetų. Čia lygiai taip pat kaip įsivaizdavimas, kad labdaringoje organizacijoje direktorius turi dirbti nemokamai, nes gi labdara.
Beje Amandos knygoje PABRĖŽIAMA: Nebijokit mieli kūrėjai pasidėti skrybėlės gatvėj jei grojate, nebijokit paimti nemokamą bandelę, nesijauskit neverti imti atlygį už savo kūrybą. Čia yra art of asking esmė. Ir žinoma duokit ką nors publikai, savo meilę ir savo kūrybą. Koks tu bebūtum geras ar žmogiškas kūrėjas be pinigų vargu ar išgarsėsi, nes reikia rengti koncertus, mokėti grupei ir dar pačiam gyventi. Nereikia taip demonizuoti pinigų ir žmonių prašančių pinigų. Tai tik viena iš energijos kuria keičiamės rūšių.
Amanda tiesiog kaip asmenybė labai žmogiška ir artima žmonėms. Todėl jos knyga ir pavyzdys tikrai įkvepia. Aš jau seniai sakau, kad jei turėsi gerus santykius su žmonėm, tai netrūks pinigų. Jie patys ateis pas tave. 🙂
Aš pati jokiais būdais nesu prieš pinigus ir neteigiu, kad Amanda yra prieš. Tiesiog man buvo netikėta išgirsti požiūrį, kad prašyti yra gerai, nes minėtieji lietuviški žmonės tarsi ir sako, kad prašyti – blogai. Puiku, jie prašo atgal pinigų – prašyti yra gerai! Visi turime teisę prašyti bei atsakyti taip arba ne, kai prašo mūsų.
ir visgi „prašyti atgal pinigų” yra atvirkščia prašymui neturint nieko duoti atgal. 🙂