Clarissa Pinkola Estés: Bėgančios su vilkais

Tačiau laukinė prigimtis mus moko, kad su sunkumais turime dorotis tada, kai jie mus užgriūva. Medžiotojų ir varovų užspeisti vilkai juk nedejuoja: „O, varge! Na, kiek galima?!“ Jie sprunka, šokinėja, lekia, neria, ropščiasi, apsimeta negyvi, kimba priešams į gerkles ir daro viską, ką tik gali, kad išgyventų. Taigi ir mums nevalia pulti į neviltį dėl to, kad pasaulyje esama entropijos, nuosmukio ar sunkių laikotarpių.

Viena iš mano gyvenimo knygų, kurią kiekviename svarbesniame tarpsnyje vis norisi atsiversti ir skaityti tarsi naujai, perleidžiant per naujos patirties prizmę. Dabar skaičiau antrą kartą, neabejoju, kad ne paskutinį. Apie instinktyviąją moterišką prigimtį, apie būdus su ja susisiekti, iš jos gauti jėgų ir išminties, apie skirtingus moters gyvenimo etapus ir jų keliamas užduotis.

O juk būtent klestėti ir buvo mums skirta šioje žemėje. Mes, moterys, nuo gimimo turime teisę klestėti, o ne vien tiktai džiaugtis tuo, kad išgyvenome.

Ši knyga, tiksliau jos autorė, unikali tuo, kad apjungia šiuolaikines psichologijos mokslo žinias su senovės išmintimi, užkoduota pasakose ir pasakojimuose. Kūrinyje mokoma atskleisti giliąsias pasakų erdves, perskaityti jose užkoduotą informaciją, atrakinti simbolius. Raktai yra pakankamai universalūs, kaip ir žmoniją per amžių amžius kamuojančios problemos, taigi vakarais prieš miegą sūnui skaitydama pasakas jas matau kiek kitaip, nei mano mažasis – ne tiesiogiai, o kaip žmogaus vidinio gyvenimo metaforas.

Ta amžina moterų prievolė „visus pagydyti, viską sutvarkyti“ — tai vienos iš pačių didžiausių žabangų, kurias mums paspendė visuomenė su savo reikalavimais, verčiančiais mus nuolatos įrodinėti, kad ne šiaip sau vietą užimame ir orą gadiname bei malonumų vaikomės, o kad turime konkrečią vertę; negana to, kai kuriose pasaulio dalyse — nesuklysime pasakę — dargi privalome įrodinėti, jog turima vertė duoda mums teisę gyventi. Šie reikalavimai mums įkalami dar tada, kai esame per mažos ir neįstengiame nei kritiškai jų įvertinti, nei jiems atsispirti. Taigi jie tampa mums neginčijamu įstatymu… bent jau kol išdrįstame jais suabejoti.

Knyga, tiksliau jos autorė, kalba labai įtikinančiai, padrąsinančiai, įkvepiančiai, taigi kiekvienoje gyvenimo situacijoje esanti moteris, atsivertusi Bėgančias su vilkais, ras čia atsakymus ir motyvaciją kur, kaip ir kada veikti. (Aš, pavyzdžiui, mečiau darbą)

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.