Dar lėčiau

 Būk, mano gyvenime, lėtai lėtai, kad spėčiau pasimėgauti kario aromatu nuo vakarienės ryžių, kad užsimerkčiau iš malonumo, kai man bučiuoja kaklą, kad tarp namų ir darbo durų spėčiau įkvėpti lengvo pavasario.

Kai man sako – noriu girdėti. Pamiršti viską, apie ką mąsčiau, ir girdėti. Brangių žmonių maži džiaugsmai ir smulkios kasdieninės tragedijos, juokas ir susirūpinimas – tai jų gyvenimai, prie kurių noriu liestis skruostais ir glostyti pirštų galais. Ruošdama vakarinę arbatą mylimajam patrinu žoles tarp delnų, pauostau – kvepia mėtomis, po vieną žolę atsargiai dėlioju puodelin, lėtai lėtai.

Atsisėdu lovoj, atsiverčiu Eric-Emmanuel Schmitt „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės„. Lėtas gyvenimas yra tikroji laimė, sako ponas Ibrahimas. Taip, juodaakiai arabai, visada viską spėsim. Visada yra rytojus. Jei Tavęs rytojuje nebėra – kodėl Tau turi rūpėti tai, ko nespėjai. Tingi siesta, margi turgūs – rinkis vieną menkniekį nors ir valandą. Lėtai. Atsigerk arbatos.

Perku basutes, noriu juodų arba geltonų, mano dydžio tik mėlynos. Svarstau, ką daryt, senutėlis arabas pakreipęs galvą stebisi: bet juk mėlyna – tokia graži spalva! Taip prajuokina šis nuoširdus argumentas (visiems arabams mėlyna labai graži), kad nedvejodama jas nusiperku. Prie Italijos rinktinės marškinėlių puikiai dera.

Taip lėtai atsiveria mėlynos durys į dykumą.