Ožiukas
Aš parašiau keturių įrašų pradžias. Vieną jų netgi sugebėjau tęsti iki pusės.
Tačiau šiandien yra būtent ta diena, kai norisi rašyti, tačiau pradėjus jauti, kad visos tos dėliojamos, viena prie kitos jungiamos raidės yra tarsi bandymas išspausti dar truputėlį dantų pastos iš jau pasibaigusios tūtelės. Skaitau skaitau kitus interneto rašytojus, kas belieka. Ir tada MindGasmic tinklalapyje pamatau tokią nuotrauką, kurią būtinai noriu turėti ir pas save. Nes na tiesiog.
Ši diena yra tokia, ir ši nuotrauka yra tokia.
Gražiausia, ką mačiau šią savaitę.
Facebook komentarai
7 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Gražu.
Iš esmės aš irgi rašydamas dažnai jaučiu labai panašiai – kaip spausdamas paskutinę dantų pastą iš tūbelės. Nors ne… dabar visas gyvenimas kaip paskutinės dantų pastos spaudimas iš tūbelės…
Tokie maži ožiukai užauga į didžiulius evil ožius. Turiu man skaudžios, o aplinkiniams itin juokingos patirties dar iš vaikystės 🙂
Kad šios savaitės viso labo tik 2 dienos buvo, gal dar ką gražiau pamatysi 🙂
Esu tikra, kad ir pamatysi… O ta baltapūkė mergytė, kogero, tau primena pačią save, tiesa? 🙂
KaVeikti, Tu visiškai teisi. Aš galvojau galvojau, kodėl man taip ne šiaip patiko ši nuotrauka, o taip labai labai patiko. Būtent, priminė mane mažą, tokiais šviesiais plonais plaukučiais, taip pat tai, kad niekada neturėjau kaimo, visokius ožiukus, aviukus, veršiukus, triušiukus, viščiukus, žąsiukus ir kitus mielus jauniklius buvau mačius tik zoologijos sode… 🙁
Tiesiog, gražu..
Kaip miela.. (nuaidi švelnus „aa. jis toks mielas”)