John Fante: Paklausk dulkių

Tą akimirką mano širdyje sukirbo visa tai, ką turėjau gero, visa, ko vyliausi sielos gilumoje, suvirpo paslėpta mano egzistencijos prasmė. Čia tvyrojo begalinė bežadė gamtos ramybė, abejinga dideliam miestui, čia, po gatvėmis ir aplink šias gatves, driekėsi dykuma, ji laukė miesto baigties, laukė, kol vėlei galės jį užkloti nepavaldžiu laikui smėliu. Man atsivėrė gąsdinanti graudžios žmogaus lemties prasmė. Dykuma čia buvo visada – baltas kantrus gyvūnas, laukiantis, kol žmonės išmirs, kol civilizacijos sumirgėjusios pranyks tamsoje.

Charles Bukowski’s šio romano autorių nurodo kaip didžiausią savo įkvėpėją ir sektiną pavyzdį, kurio kūryba jam turėjo nepaprastai didelės įtakos, ir jau vien tai perskaičius susidariau įspūdį, kad netapsiu nei Fante, nei Paklausk dulkių gerbėja, mat esu iš tų, kurie Bukowski’u nesižavi. Fante geresnis bent tuo, kad jo veikėjas taip smarkiai negirtuokliauja, tačiau skurdas, bandymai prasimušti ir nuolatinis pinigų stygius – analogiški. Aš tiesiog negaliu prisiversti su atlaidžia simpatija pažvelgti į žmogų, velniškai nemokantį tvarkytis su finansais, taigi ir vėl pagrindinis veikėjas mane visą knygą nervino ir didelio malonumo skaitydama nepajutau. Meilės istorijos linija taipogi užknisanti – grįžęs namo Bandinis dievindamas glosto mylimosios kepurę ir jaučia jai didžiausią švelnumą, tuo tarpu susitikęs merginą gyvai įžeidinėja ir pravardžiuoja. Žodžiu, tai istorija apie varganą, naivų, bet nuoširdų rašytojėlį, vien tas nuoširdumas bei atvirumas ir tegelbėja romaną. Nebent esi Bukowski’o gerbėja(s). Tuomet patiks ir šis.

Tai buvo vyro vertas gyvenimas – klajoti, sustoti ir, laikantis baltos linijos palei padriką pakrantę, keliauti toliau, atsipalaiduoti prie vairo, prisidegti dar vieną cigaretę ir kvailai apgraibomis gluminančiame danguje ieškoti prasmės.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.