Rūko spalvos
Šitie saulės blyksniai su vasariška šiluma spalio vidury dar labiau sumaišo protą, kurį ir taip jaukia keisti laiko vinguriavimai. Nors sakoma, kad daiktai laikini, kad reikia stengtis dėl kitų dalykų, visgi aš jaučiu, kad jie tarsi inkaras, nurodantys amžinumo vietovę, tarsi lakmusas pasitikrinti, kiek mes pasikeitėme, nes daiktai beveik nesikeičia, gal tik šiek tiek dėvėsi, bet nebūtinai.
Nes grįžau darban po beveik trejų metų pertraukos, ir, žinok, mano kabinete stalas tas pats, kilimas tas pats, kompiuteris tas pats, bet pirmokai staiga tapę ketvirtokais, išstypę ir jau tuoj ant paauglystės laipto žengs, nors aš juos atsimenu dar tokius baikščius, neužtikrintus ir žaismingus, kuomet buvo tik vakarykščiai darželinukai, ir vaje kaip keista. Einu koridoriais, jie tie patys, ir šviestuvai, ir durys, ir rankenos, tik va kelios kolegės plaukų spalvą pakeitusios, o vienos iš viso nebėra gyvųjų tarpe, ir man nelieka nieko kito, tik gūžtelti pečiais, susitaikyti su tuo, kad laikas tikrai egzistuoja, kad ir kaip kartais sunku būtų tuo patikėti.
Esu turbūt šimtus kartų rašiusi, kad ruduo man – pats mistiškiausias ir poetiškiausias metų laikas, sukasi mintys ir nuotaikos siautulingais verpetais, vairuodama noriu stoti ant kiekvieno kelio vingio ir fotografuoti, nes velnias, kaip viskas gražu, Tu neįsivaizduoji.