Mario Vargas Llosa: Bjaurios mergiotės išdaigos

– Man tu prikrėtei tokių niekšybių, kokių moteris tik ir gali pridaryti vyrui. Privertei patikėti, kad mane myli, o pati kuo ramiausiai medžiojai kavalierius, turinčius daug pinigų, ir atsikratydavai manęs be menkiausio sąžinės graužimo. Ir padarei tai ne vieną kartą. Palikdavai mane sugniuždytą, sukrėstą, nenorintį nieko imtis. Ir štai vėl kuo įžūliausiai grįžti ir sakai norinti gyventi kartu. Tave išties vertėtų rodyti cirke.

Jeigu kas prašytų rekomenduoti meilės romaną vasarai, bet ne tokį, kurie leidžiami serijomis su idiotiškais minkštais viršeliais, tai yra ne banalų, ne visai nuspėjamą, bet visgi mielą ir priverčiantį tikėti amžinais jausmais, neabejodama pasiūlyčiau Bjaurios mergiotės išdaigas. Meilė čia akla, stebuklinga, nepaisanti nieko, trunkanti nuo paauglystės iki brandos, arba iki kol mirtis juos iškirs.

Pasakojimas teka nuosekliai, be jokių didesnių netikėtumų; tai nėra mano mėgstamiausias stilius, tačiau knyga tikrai patiko ir nevertė nuobodžiauti. Autorius meilės ir pagrindinio veikėjo gyvenimo istoriją meistriškai perpina su pasaulinės dvidešimto amžiaus istorijos vingiais – nuo mėginimo sukelti revoliuciją Peru iki bohemiško Paryžiaus, nuo laisvai meilę su narkotikais maišančio hipių Londono iki perversiško Tokijo, plati geografija, paverčianti gana nuobodų pagrindinio veikėjo gyvenimą bent kiek įdomesniu. Na ir, žinoma, meilė – gero berniuko bjauriai mergiotei, kuri vis nuo jo bėga ir bėga…

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.