mergiotiškai

Vyras, jei galėtų suprasti, ką galvoja moteris, vis vien nepatikėtų, pasakė Dorothy Parker.

Apkabinu save gležnais medvilniniais marškinėliais ir piešiu ant traiškanas krapštančio miesto stiklų visus tuos kartus, kai pasielgdavau savaip, tada bandydavau paaiškinti priežasčių logiką (nu betgi nu), o tas bežadis mieliausiojo veidas su nuliu komentarų (nes ką čia bepridursi) yra pats pats pats aiškiausiai nusakantis diagnozę dalykas pasaulyje, ir kai sako, kad aš unikali, aš tuo tikrai tikiu…

Buvom savaitgalį su draugytėm susibėgusios aptarti reikaliukų bei mergaitiškai papletkinti. Vaje, mes jau tokios suaugusios, didžiąją laiko dalį stebėjomės nemokančių savo vaikų auginti klaidomis, taipogi aptarėme gerų mamų pavyzdžius, ir kaip yra gera būti blondine, kai įvažiuoji į kitą automobilį ir dar paprašai vargšo vairuotojo duoti paskambinti vyrui, nes nu telefonas išsikrovė, ir dar kodėl visi eksai yra linkę po mūsų susirasti kūtvėlas, ir vėl – kaip gerai, kad SoDra leidžia vaikus iki dviejų metų auginti. Na, labiausiai turbūt motinystės temą skatino vienos draugytės šešių mėnesių pilvas, ir buvo taaaaaip miela, kai jos vyras paskambino paklausti, ar ji neliūdi…

Paskui visą savaitgalį dar klausiau mergaitiškų New Young Pony Club ir Robots In Disguise rėkavimų. I can give you what you want, I can make your heart beats short, yeah yeah. Ir dar truputėlį padėjau mamai cepelinus daryti. Ir dar pati pirmą kartą gyvenime benzino įsipyliau.

Ir dar valgiau natūralų jogurtą su juodaisiais serbentais, kuriuos buvau užsišaldžius ir paskui atitirpdžiau, o skonis toks tobulai vasariškas, kandi uogą, rūgščios sultys trykšta, taip vitaminiška ir gaivu, m. Ir šįryt dar prieš darbą spėjau suvokti, kad aš matyt per dieną visgi pavargstu, nes tie patys dalykai vakare atrodo blogiau, nei ryte, ir visgi mes su brangiausiuoju visai gražiai gyvenam…