Niccolò Ammaniti: Aš nebijau

„Užmiršk tas pabaisas, Mikele. Jokių pabaisų nėra. Bijok žmonių, ne pabaisų”, – štai ką man pasakė tėtis.

Kai kurios knygos sužavi savo mintimis ir idėjomis, o kai kurios – jausmais ir emocijomis. Aš nebijau – viena iš tų, jausmingųjų, ir ne šiaip eilinis egzempliorius, o nepaprastai stipri, įtraukianti, pagavi, sujaudinanti, neleidžianti atsiplėšti, galinga knyga, kurios istorijai ir pasakojimo būdui neįmanoma likti abejingu. Vaikystė priešpriešinama žiaurumui, tikėjimas draugyste – išdavystei, jausmas, kaip privalai pasielgti – duotiems pažadams ir priesaikoms. Pasakojama apie vaiką jo vardu, puikiai perteikiant šio laikotarpio mąstymo būdą, žaismingą, o kartu ir tragiškai rimtą požiūrį į pasaulį, į suaugusiuosius, į bendraamžius. Nenoriu pasakoti intriguojančio siužeto, tik perspėju, kad nesivežtum šios knygos savaitei atostogų – ji taip įtrauks, kad perskaitysi per pusdienį ir paskui kitas dienas neturėsi ką skaityt.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.