José Saramago: Kai mirtis nusišalina

Seniau, tais laikais, kai buvo mirštama, tuos kelis kartus, kai mačiau mirusius žmones, niekada neįsivaizdavau, kad jų mirtis būtų ta pati, kuria vieną dieną mirsiu aš, Nes kiekvienas iš jūsų turi savo nuosavą mirtį, nešiojasi ją slaptoje vietoje nuo pat gimimo, ji priklauso tau, tu priklausai jai…

Vis girdėdama svajones apie amžiną gyvenimą, apie mirties nebuvimą štai gavau puikią progą pasvarstyti, kaip iš tikrųjų viskas būtų tokiu atveju, žinoma, neatmetant ligų, nelaimingų atsitikimų ir stichinių nelaimių galimybės, nes tada jau visai viskas būtų nerealu, nors mirties nusišalinimas irgi skamba nerealiai. Rašytojas vaizdžiai ir su jam būdinga ironija piešia katastrofišką gyvenimą be žmonių mirties, paliekant ją bent jau augalams ir gyvūnams. Nieko gero, žinok.

Mirtis žino apie mus viską, ir galbūt todėl ji tokia liūdna.

Daugiau nei pusę knygos apsieinama be jokių ryškių charakterių, be psichologinių asmenybės paveikslų ir artimų ryšių atskleidimo, pasakoma apie valstybę, apie visuomenę, apie vyriausybę ir kitas svarbiausias institucijas bei jų elgesį mirčiai nusišalinus, o vėliau vėl sugrįžus. Nors įdomu, netikėta, sumanu ir originalu, retkarčiais nuobodoka, nes visgi norisi kuo arčiau prisiliesti prie konkretaus žmogaus, ypač žinant, kaip įžvalgiai tai moka padaryti Saramago. Knygos pabaigoje šis noras patenkinamas!

Tačiau neužbėkime įvykiams už akių, geriau pažiūrėkime, ką mirtis veikia šiuo metu. O mirtis šiuo metu daro tą patį, ką ir visada, tai yra, vartojant įprastą žodį, ateina, nors tiksliau būtų sakyti, kad mirtis ne ateina, o būna. Vienu metu visur. Jai nereikia vaikytis žmonių, kad juos sučiuptų, ji visada bus ten, kur ir jie.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.