Violet Oaklander: Paslėpti lobiai

Vaikai nedaug teturi galimybių kontroliuoti savo gyvenimą ir dar mažiau galių šiame pasaulyje. Dauguma jų pernelyg dėl to nesirūpina. Jie nesuvokia, kad iš esmės yra žemesnės klasės gyventojai, juk ir balso teisės neturi. (Politikai linkę pamiršti, kad vaikai yra ateities balsuotojai). Vaikai noriai leidžiasi tėvų kontroliuojami, jei jaučiasi išgirsti, drąsinami reikšti savo nuomonę, žino, kad taisyklės yra sąžiningos. Jei jų savastis pakankamai stipri, jie jaučia vidinę jėgą bei kontrolę ir jų negąsdina tėvų galia, ji netgi vertinama, nes suteikia saugumo.

Kai pradėjau dirbti su vaikais, pirmoji Oaklander knyga man labai padėjo, todėl dabar su entuziazmu griebiausi antrosios, kurią psichoterapeutė išleido po beveik trisdešimties metų pertraukos. Iš esmės nieko naujo – dar kartą įtvirtinamos žinios apie autorės naudojamus terapinius metodus, apie darbo su vaikais ir šeima dinamiką, apie santykius ir mūsų sudėtingą vidinį pasaulį, kuris yra toks pažeidžiamas ir lengvai sudarkomas, kai tau tik penkeri ar dešimt. Labiausiai man priimtinas Oaklander santykis su konsultuojamu vaiku – jie yra lygiaverčiai partneriai, žaidimų draugai, abu laisvi daryti ar nedaryti tai, kas patinka ir nepatinka. Aš dirbdama taip pat stengiuosi, kad vaikas jaustųsi laisvas man sakyti “tu”, o ne “jūs”; mano nuomone, “tu” labiau rodo pasitikėjimą nei nepagarbą, nors kolegos darbe tam ir prieštarautų.

Žinoma, iš pradžių vaikas maištaus dėl nustatytų ribų. Tai visiškai natūralu ir veikiausiai netgi neišvengiama. Vaikai turi teisę būti pikti, paniurę ar irzlūs dėl primestų taisyklių. Kai kurie tėvai nori, kad jų vaikai laikytųsi ribų ir dėl jų būtų laimingi, linksmi; galbūt taip tėvai jaučiasi geriau.

Knyga sudaryta iš keletą dešimtmečių autorės rašytų straipsnių, skaitytų seminarų ir panašios medžiagos, todėl truputį erzina, kad tas pats atvejis kitame skyriuje vėl pristatomas kaip naujas – nors galbūt pabrėžiami kiti jo aspektai, bet prieš tai antrą ar trečią kartą vėl papasakojama to vaiko gyvenimo istorija. Na, tarsi šnekėtum su draugu, kurio atmintis gerokai šlubuoja ir kuris tą patį dalyką mėgsta pristatyti tarsi naujieną po keletą sykių. Man rodos, sudarinėjant ir redaguojant knygą šio nemalonumo galima buvo lengvai išvengti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.