Alessandro Baricco: Aistrų pilys

Nes būtent taip gyvenimas tave apmauna. Nutveria, kol tavo siela dar apsnūdusi, ir pasėja tavyje vaizdą, kvapą, garsą, kurio jau niekad neatsikratysi. Tai ir yra laimė. Bet supranti tai paskui, kai jau būna per vėlu. Ir jau esi amžinas tremtinys, per tūkstančius kilometrų nuo to vaizdo, garso, kvapo. Atsidavęs likimo valiai.

Sakoma, kad viską, ką nori gyvenime pasakyti (parašyti), autorius sudeda į pirmąjį savo kūrinį, o visi paskesni yra tik variacijos ta pačia tema. Baricco debiutavo su Aistrų pilimis, todėl jeigu kažkam šis romanas ne prie širdies, nėra prasmės švaistyti laiko ir ties kitomis knygomis. Man tai labai prie širdies. Svarbiausia – netikėtumai. Dalykai, išmušantys iš vėžių. Paskaičiusi Baricco supratau, kad apskritai bet kokį meną ar netgi žmones vertinu pagal tai, kiek jie sugeba mane nustebinti. Šis rašytojas sugeba. Labai.

Bet paklausyk: kadangi mes ne kojinės, o žmonės, tai mūsų gyvenimo tikslas nėra išlikti švariems. Troškimai – svarbiausia, ką turime, ir negalime jų visą laiką atsisakinėti. Todėl kartais verta nepamiegoti, bet įgyvendinti kokį nors troškimą. Padaryti kiaulystę, o paskui už ją sumokėti.

Šitokį sugebėjimą suknisti protą aš vadinu genialumu. Kaip knyga prasideda, kaip ji baigiasi, kaip elgiasi romano veikėjai, ir visa ta geležinkelio istorija, ir kaip pamažiukais atskleidžiamos paslaptys – meistriškai ir su intrigom… Negaliu liautis žavėjusis.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.