Vilko valandos vakarėlis

Asmeninio tinklaraščio apie viską privalumas yra tai, kad atskiromis sritimis suinteresuoti piliečiai kviečiasi kiekvienas į savo renginius ir kitą dieną po kulinarinio vakarėlio tenka keliauti į intelektualinį žaidimą, kur esu kritikų komandoj, nes skaitau. Andrius Tapinas buvo pažadėjęs, kad jei Vilko valanda bus išrinkta geriausia metų knyga, surengs puotą. Ir voilà! Knyga – tik pirmoji stimpankinės manufaktūros kregždė, lauksim lauksim naujų produktų… Tai Tapinas ranką paspaudė, pasakė „Statau!“ ir nuėjo vesti žaidimo „Auksinis protas“. Komandų susirinko net keturiasdešimt, ir nors mūsiškę (Marijus, Darau Blė, Kootvela, mano brolis ir aš) stipriai pastiprino Aidas Puklevičius, likom trylikti. Laimėjo – oi, kaip netikėtai, jūs net nebūtumėt pagalvoję, visai didžiulei susirinkusiųjų nuostabai – Ambrazevičiaus šutvė. Oho. Geriausias turas tai buvo tas su knygų viršeliais – nors Pinterest‘e ne vieną jų srautą prenumeruoju, tiksliai įvardinti, kuris yra kieno… uojei.

O paskui garo davė Antikvariniai Kašpirovskio dantys. Aš jų koncerte ne pirmą kartą, tai kai dainų žodžius moki, šokti dar smagiau! Tiesa, po protmūšio dauguma žaidėjų išsiskirstė ir vyrams teko groti pustuštei salei – man šitokie dalykai visuomet sukelia labai nemalonias emocijas, kažkaip jaučiu kaltę už visus tuos žmones, kurių nėra, norisi save klonuoti daug daug kartų, kad muzikantai, siunčiantys geras vibracijas nuo scenos, gautų pakankamą energijos užtaisą atgal. Brolis sako, kad gal tokie eruditai protmūšio žaidėjai linksmybėms laiko nešvaišto, o aš sakau, kad gal jiems ketvirtadienis – visai ne mažasis savaitgalis, bet mums Kaunas buvo toliau, nei jų namai, bet ai. Svarbiausia, kad mums buvo smagu. Kas dar kokių pakvietimų?