Salman Rushdie: Vidurnakčio vaikai
Išmokau pirmąją pamoką savo gyvenime: žiūrint į pasaulį, kartkartėm reikia užsimerkti.
Kai pasiimu į rankas Rushdie knygą, visuomet žinau, ko tikėtis – tiesiog bus įdomus skaitinys. Šį kartą taip pat nenusivyliau – meistriškas darbas, įtraukiantis pasakojimas, gyvi veikėjų paveikslai, subtilus humoras. Knyga stora, todėl tarp beveik šešerių šimtų puslapių kartais pasitaikydavo ir šiek tiek nuobodokų vietų. Apskritai man romanuose labai nepatinka sapnų, fantazijų ir kliedesių aprašymai. Suprantu, kad tai vienas iš būdų simboliškai perteikti veikėjų pasąmonės vingrybes, tačiau man priimtinesnės kitokios išraiškos priemonės.
Tikrovę lemia perspektyva; kuo labiau tolsti nuo praeities, tuo konkretesnė ir patikimesnė ji atrodo – bet artėjant prie dabarties, ši neišvengiamai darosi vis neįtikimesnė. Įsivaizduokit, kad sėdit didžiuliame kino teatre, – iš pradžių užpakaly, bet pamažu iriatės į priekį, eilė po eilės, kol jūsų nosis beveik įsibeda į ekraną. Pamažu žvaigždžių veidai išsisklaido į šokinėjančius grūdelius; menkutės smulkmenos įgyja groteskišką mastą; iliuzijos išsisklaido – o gal veikiau pasidaro aišku, kad pati iliuzija yra realybė…
Šalia patirto malonumo skaitant nuostabų literatūros kūrinį pirmą kartą taip nuodugniai susipažinau su šiuolaikine Indijos ir Pakistano istorija, kuri pasakojama nuolat ieškant paralelių su pagrindinio veikėjo gyvenimu. Net ir gimė jis tą naktį, kai buvo paskelbta Indijos nepriklausomybė. Vidurnakčio vaikai vertinama kaip geriausia Rushdie knyga. Nežinau, ar galėčiau drąsiai taip teigti, bet viena tikrai žinau – joje puikiausiai aprašomas indiškas gyvenimas.
Taigi kas aš toks? Atsakymas: esu bendra suma visko, kas įvyko prieš mane, visko, ką mačiau darant, visko, kas man buvo padaryta. Aš esu visi ir viskas, kieno buvimas pasaulyje darė man poveikį ar buvo mano paveiktas. Aš esu viskas, kas atsitiks, kai manęs nebebus, ir ko nebūtų atsitikę, jei nebūčiau atėjęs. Tai nereiškia, kad šiuo atžvilgiu esu kažkoks ypatingas; kiekviename „aš“, kiekviename dabar jau per šešis šimtus milijonų mūsų telpa panaši apstybė. Paskutinį kartą kartoju: norint mane suprasti, jums teks praryti pasaulį.
Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.
