Kaip pasigaminti kietuosius kvepalus

Pirmieji žinomi kvepalai, datuojami tūkstantmečiais prieš mūsų erą, buvo būtent kietieji, jie dar ir šiomis dienomis vadinami tikraisiais kvepalais. Juos pasigaminti iš vienos pusės labai paprasta – užtenka vos kelių sudedamųjų dalių, iš kitos pusės – nepaprastai sunku, nes tam, kad susikurtum patinkantį aromatą, reikia ne tik puikios uoslės, žinių apie kvapų maišymą, bet ir šlakelio intuicijos… Pasakoti pradėsiu nuo antro galo – to lengvojo.

Kietų kvepalų gamybai reikės:

60% aliejaus – tinka jojobos, saldžiųjų migdolų;
20% bičių vaško;
20% eterinių aliejų mišinio.

Iš esmės tos proporcijos tik apytikslės, čia nesigauti negali. Dar aš vitamino E truputį įlašinau, kad apsaugotų aliejų nuo oksidacijos. Aliejų ir vašką pašildome karšto vandens vonelėje (indas inde principu), kol vaškas ištirps:

Išėmę iš vandens maišome, kad masė ima tirštėti, tada supilame eterinių aliejų mišinį, dar kartą gerai sumakaluojame ir supilstome į indelius. Reikėtų leisti kvapniosioms substancijoms tamsoje nejudinamoms pabręsti kokį mėnesį, tuomet jos geriau susijungia ir mieliau skleidžia savo tikrąjį aromatą žmonėms.

Kietieji kvepalai yra skirti individualiam naudojimui, o ne miniai stebinti, paliekant po savęs aromato šleifą. Juos užuodi Tu ir artimiausi žmonės, kuriuos įsileidi į savo intymią erdvę. Kvepinti, kaip ir skystųjų kvepalų atveju, geriausia paausius, kaklą, riešus – vietas, kur pulsuojančios kraujagyslės yra arčiausiai odos paviršiaus.

O dabar – apie kvapą.

Pavadinčiau juos kaip nors „Smėlynų žolynai“ arba „Įkaitusios kopos“, nes kvepia karšta vasaros diena, erdve, pajūriu, visišku atsipalaidavimu, smėliu, euforija, įdegusia oda, tingumu, pušynais, laisve ir lengvabūdiškais pažadais. Iš pradžių vos vos lengvai padvelkia mėtos gaiva, iškart pereinanti į citrusų saldumą, tuomet atsiskleidžia šiluma apgaubiantys prieskoniai ir galiausiai lieka sodrus spygliuočių aromatas. Viršutinei natai naudojau saldžiojo apelsino, geltonojo mandarino ir citrininės mėtos eterinius aliejus, kvepalų širdį sudaro mano dievinami juodieji pipirai bei imbieras ir kvapnusis šalavijas, o pagrindą liejau iš gvazdikėlio pumpurų, pačiulių ir Atlaso kedro eterinių aliejų. Kvapu esu patenkinta, tik laikosi jis mažiau, nei norėčiau, mat jokių kitų fiksatyvų be kvapo sudedamųjų dalių nedėjau. Nors gal čia ir kietųjų kvepalų ypatybė, nes mano turimi L’Occitane vyšnių žiedų kvepalai irgi tokie pakankamai trumpalaikiai.